Yaa Gyasi: Auksinės šaknys

– Visi mes dažniausiai silpni, – galiausiai pasakė. – Pažiūrėk į kūdikėlį. Gimęs iš motinos, iš jos jis mokosi valgyti, vaikščioti, kalbėti, medžioti, bėgioti. Nieko naujo neišranda. Tiesiog tęsia tai, kas sena. Taip mes visi ateiname į šį pasaulį, Džeimsai. Silpni ir bejėgiai, beviltiškai trokšdami išmokti būti žmonėmis. – Ji jam nusišypsojo. – Bet jei mums nepatinka žmogus, kuriuo išmokome būti, ar turime sėdėti prie fufu ir nieko nedaryti? Manau, Džeimsai, kad galbūt įmanoma išrasti ją nors nauja.

Milžiniškų žmonijos klaidų ir tragedijų mastą gali suvokti tik empatiškai išjausdamas asmenines istorijas. Taip, statistika baugina, bet kelios dešimtys čia ar ten milijoniniuose skaičiuose atrodo nereikšmingos. Tuo tarpu kai išgirsti konkrečių žydų ar afrikiečių šeimų pasakojimus, holokaustas ar prekyba vergais, vėliau rasizmas ir segregacija suskamba visiškai kitaip. Taip jautriai, kad nebežinai, kur dėtis iš vidinio skausmo, klaikios neteisybės pojūčio ir bendražmogiškos kaltės.

Auksinės šaknys

Nuostabiame Yaa Gyasi romane aprėpiama septynių kartų istorija, kuri prasideda XVII a. Afrikoje, Auksiniame krante, iš kurio vyko prekyba vergais, nukeliauja iki Amerikos, kur apkeliavusi didžiulį kančios pilną ratą grįžta namo, į Afriką, į Ganą.

Ne kartą skaitant tikrąja to žodžio prasme per kūną bėginėjo šiurpuliukai, knyga puikiai suręsta ir sukonstruota, veikėjų (kurių tikrai nemažai) paveikslai gyvi ir įvairūs, nėra banalių klišių ar nuobodaus ištęsto pasakojimo. Skaitosi greitai ir lengvai, nors emociškai krūvis ir nemenkas.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

Facebook komentarai

1 Comment

Join the discussion and tell us your opinion.

Megamas
2020 12 16 at 11:32

Nuostabi knyga, teko paskaitinėti

Leave a reply