William Faulkner: Jeruzale, jeigu tave užmirščiau

…gal visąlaik manei, kad paskutinę akimirką galėsi truktelti vadžias, galėsi kažką išgelbėti, o gal ir ne, bet ta akimirka ateina ir jau žinai, kad negali, žinai, kad visada žinojai, jog negalėsi, ir negali; tu – tas vienintelis išsižadėjimo kupinas teigimas, vienintelis takus Taip, išniręs iš siaubo, kuriame atsisakei valios, vilties, visko – tamsa, kritimas, vienatvės griausmas, smūgis, mirtis, akimirka, kai, svaraus molio sustabdytas fiziškai, dar jauti, kad visi tavo gyvybės syvai veržiasi iš tavęs į tą visa apimančią, pirmapradę, aklą, imlią terpę – kapą-įsčias ar įsčias-kapą, tai tas pats. Bet tu sugrįžti; gal žinojai tai visada, bet sugrįžti ir gal net nugyvensi tau skirtus septyniasdešimt metų su trupučiu, tačiau nuo šiol jau visada žinosi, kad dalį to esi praradęs amžinai, kad tą vieną ar dvi sekundes buvai erdvėje, o ne laike, kad tu nesi tie septyniasdešimt su trupučiu metų, kurie tau buvo skirti, ir kad ateis diena, kai tau reikės išeiti suvesti sąskaitų, bet šešiasdešimt devyneri metai ir trys šimtai šešiasdešimt keturios dienos, ir dvidešimt trys valandos, ir penkiasdešimt aštuonios minutės…

Autorius romaną buvo pavadinęs Laukinėmis palmėmis, manoma, kad pavadinimą apie Jeruzalę suteikė leidėjas. Bet kokiu atveju, nei vienas, nei kitas neatskleidžia knygos esmės. O ją sudaro dvi istorijos, tarp kurių bendra tik vidinės asmens nelaisvės, priklausomybės nuo visuomenės santvarkos bei ją reguliuojančių taisyklių tema. Taigi paeiliui skyrius po skyriaus skaitai arba apie neteisėtą vyro ir moters meilę nuolat svarstant ir ieškant išeičių, iš kur gauti pinigų pragyvenimui, jei nesinori tapti įprastu buitiniu miesčionimi, dirbančiu nuo aštuonių iki penkių, arba apie katorgininką, bandantį sugrįžti į savo kalėjimą per didįjį Misisipės potvynį. Knyga skaitosi nevisai lengvai, tai tikrai nėra nerūpestingas vasaros romanas, tačiau pats tas pasiilgusiems gilumos, kurią sudaro grožinė literatūra, sumišusi su filosofija.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.