Violet Oaklander: Langas į vaiko pasaulį

Neretai vienatvė yra tuščių laimės paieškų sąjungininkė. Visos pasakos baigiasi žodžiais: „Ir jie ilgai ir laimingai gyveno“. Daugelis mūsų visą gyvenimą praleidžiam ieškodami kažkokios neaiškios būsenos, vadinamos laime, tarsi tai suradę peržengtume kažkokią ribą, patirtume naują būseną, kai niekuomet nejaustume liūdesio, skausmo ar įžeidimų. Mes pasakėme sau, kad jaustis „nelaimingiems“ yra nesveika.

Profesinė literatūra, kaip sakoma. Tik priešingai, nei dauguma iki šiol skaitytų, kelia ne žiovulį, o didžiulį susidomėjimą beigi susižavėjimą. Vengiama perdėto moksliškumo, kai kas antras sakinys remiasi tam tikrais protingais šaltiniais, pasakojama apie gyvą patirtį su gyvais vaikais. Juk tikroji psichologija nėra užrakinta griežtai kontroliuojamų sąlygų laboratorijose, o laisvai liejasi natūralaus bendravimo metu, ar ne?

Jei žmogaus gyvenime ima dominuoti tokia laimės forma, kai kažko vis laukiama, tikimasi, tokiu atveju paspendžiami negailestingi spąstai sau pačiam. Kai išmokau susitelkti į dabartyje esančius gyvenimo patyrimus, o ne gyventi praeities prisiminimais ir fantazijomis apie ateitį, sužinojau, kad aš galiu tai ištverti.

Knyga grūste prigrūsta idėjų, kaip dirbti su vaikais, kaip originaliai ir įdomiai praleidžiant laiką padėti jiems atsiverti bei dirbti su šiuo patyrimu. Knygas perku tik labai išimtiniais atvejais, nes paprastai kūrinį skaitau vieną kartą ir tam puikiai užtenka bibliotekos paslaugų, tačiau Langą į vaiko pasaulį būtinai įsigysiu – jis toks labai daugkartinio naudojimo atrodo!

Kūdikis negimsta blogai apie save galvodamas, visi kūdikiai mano esantys nuostabūs. Tačiau tai, kaip po kurio laiko vaikas apie save galvoja, didžiąja dalimi nulemia jo tėvų išsakytos mintys. Galiausiai pats vaikas tėvų pasisakymus kažkaip sau paaiškina. Iš aplinkos atsirenkama tai, kas patvirtina tėvų nuomonę.

Labai susižavėjau knygos autore – ji tokia nuoširdi, atvira, laisva, kūrybiška! Nors yra mokslų daktarė, nevengia aprašydama savo darbo su vaikais subtilybes minėti tokių žodžių kaip pajutau, kad tai svarbu, intuicija, meditacija – nes ne viskas yra šaltu protu išmąstomi dalykai; nebijo prisipažinti klydusi arba nuėjusi į kitą, nei reikėjo, pusę, žodžiu, ji labai atvira patirčiai ir nesusikausčiusi.

Vaikai yra patys geriausi mokytojai. Jie jau žino, kaip augti, vystytis, mokytis, atrasti, kaip jausti, juoktis, verkti, pykti, kas jiems tinka, o kas ne, ko jiems reikia. Jie jau žino kaip mylėti, džiaugtis ir gyventi visavertį gyvenimą, kaip dirbti, būti stipriems ir energingiems. Jiems visiems (ir mūsų vidiniams vaikams) reikia erdvės, kad galėtų tai padaryti.

310 puslapių, įkvepiančių kūrybiškam darbui.