Vėlinės. Gyvenimas.

Spjauk laukan tą kramtomą gumą su įsivėlusiais kasdienybės likučiais, pasikabink spalvotų balionų puokštę smegenų vidury, įsijunk savo mėgstamiausios grupės mėgstamiausio albumo mėgstamiausią dainą ir surenk konkursą su geriausio Tavo gyvenimo pagrindinio vaidmens atlikėjo, režisieriaus ir scenarijaus autoriaus nominacijomis. Wow, maudykis elitinio prancūziško šampano pursluose – visas tris statulėles laimėjai Tu!!! Įkyrūs žurnalistai: ar tai paskatins Jus ir toliau kurti tokį nuostabų savo gyvenimą?
O per Vėlines vieną kartą labiausiai pasaulyje gailėjausi, kad neturiu fotiko. O tada dar kartą. Ir taip kokius penkis kartus.
Ir supratau, kad Nina Simone ūbavimas turėtų būti Vėlinių garso takelis.
Prisiliečiau prie propromočiutės gyvenimo, kvėpavau jos meilės istorija, glosčiau žvilgsniu tas siauras siauras alėjas, kuriomis ji vaikščiojo, tą bažnytėlę, kurioje meldėsi ir su ašaromis prašė dievų malonės. O jos gimtajame dvare vėliau dukra slėpė vaikus nuo bombų, ir karas baigėsi, žąsų pulkas vorele krypuoja, aklas vėjas verčia šonan baltas chrizantemas, prasideginau baltos striukės rankovę žvakę kurdama.
Spiralė kyla aukštyn, gyvenimai kartojasi, Kažkas viską viską atsimena. Viską, įsivaizduoji?
Goodbyes seal my broken heart. Hold on to your teardrops, you got a long way to go.