Vasarvidžio dienos

Ne ne ne, purtau galvą, vasaros vidurys savo buvimu manęs neliūdina. Sukelia nostalgiją? Galbūt, bet esu iš tų, kuriems kone viskas ją sukelia. Esu įsimylėjusi kiekvieną šiuo metu vykstančią (vystančią?) akimirką ir man truputį gaila, kad ji baigiasi, op, va, jau viskas. Bet tuo pačiu jau gimsta kita – absoliučiai tobula ir nepakartojama, ir nostalgija banguodama ritasi gilyn. Labiausiai man širdies virpulius sukelia ruduo su savo šlamančiom alėjom ir nerūpestingai švaistomu auksu. Klaikus įsimylėjimo metas. Žarstyti batais lapus ir gerti arbatą jaukioj senamiesčio gatvelėj.

Dievinu bendravimą su paaugliais bei vos vos nustojusiais jais būti – jų tokios nesueižėjusios nuo gyvenimo tikrumo svajonės! Viltis, kad viskas bus gerai, žiba gyvybe ir nėra tik šabloninė paguodos frazė. Gyvenimas yra smagumas! Nesiliauju tuo tikėti ir man lengva.

Griebiu aštuonis teptukus ir riebiai, negailėdama sluoksnių, teplioju peizažus iš fantastinių filmų, būk, mano likime, toks saldus ir švelniai rožinis. Ištirpdau cukraus vatos gumulą po liežuviu, persisunkiu vasariškom melodijom, padvelkia šmaikščiu gaivumu. Jei mano eisena truputį primena šokliavimą, tai tik dėl to, jog retkarčiais per daug atsispiriu nuo žemės ir užsimirštu nusileisti. Jau net ne vasaros vidurys, beveik du trečdaliai nusirpo…