Umberto Eco: Rožės vardas

Nes grožį kuria trys dalykai: pirma, visuma arba tobulybė, todėl bjaurimės neužbaigtais daiktais; antra – tinkamos proporcijos arba dermė; ir pagaliau – aiškumas ir šviesa; iš tiesų, gražiais laikome šviesių spalvų daiktus. Kadangi grožis mums teikia ramybę, o iš prigimties esame linkę ieškoti nusiraminimo lygiai taikoje, gėryje, grožyje, pajutau mane užvaldantį begalinį džiaugsmą ir pagalvojau, kaip gera būtų dirbti šioje vietoje.

Kažkaip vis nesiryždavau imtis šio rašytojo kūrybos, nes buvau įsitikinusi, kad dėl neišpasakyto autoriaus intelektualumo ir išprusimo man, paprastai skaitytojai (nors ir nesinori sakyti, kad visiškai kvailelei) jo darbai bus sunkiai įkandami ir dėl to nuobodūs. Tačiau viename sąraše radusi Rožės vardą tarp knygų, kurias „privalu perskaityti iki trisdešimties“ (spėjau – tiek man sueina rytoj), nusprendžiau pabandyti. Ir nuostabu! Pagaliau vėl mano rankose atsirado kūrinys, kurį tiesiog ryte norėjosi ryti, nepaleidžiant nei prie pusryčių stalo, nei vonioje, nei kitose gerose vietose…

Tai buvo Aimaras Aleksandrietis, su kuriuo jau anksčiau susipažinome skriptoriume ir kurio veido išraiška mane pribloškė: jo veide nuolat švietė kreivas šypsnys, tarsi jis niekaip negalėtų susitaikyti su visų žmogiškų būtybių paikumu, bet ir neteiktų šiai pasaulinei tragedijai pernelyg daug reikšmės.

Maloniai sužavėjo galimybė persikelti į Viduramžių vienuolyną, kurio gyvenimas traukia paslaptimis ir nežinomybe, o itin subtiliai autoriaus pinama istorija nenumaldomai prikausto dėmesį. Visuomet maniau, kad man nepatinka detektyvai, tačiau ir anksčiau suryti Gombrowicziaus Apsėstieji ir dabar Rožės vardas būtent priskirtini šiam žanrui. Taigi man tikriausiai tiesiog nepatinka buki ir nuobodūs detektyvai… O tie visi lotyniški posakiai suteikia kūriniui šarmo, ir norint suprasti knygą visai nebūtina nusimanyti apie laikmetį – tuo su atlaidžia šypsena pasirūpina autorius.

Išdrįsau pirmą ir paskutinį kartą gyvenime pareikšti teologinę išvadą:
– Bet kaip gali egzistuoti aukštesnė būtis, išausta iš to, kas įmanoma? Koks tuomet skirtumas tarp Dievo ir pirmykščio chaoso? Ar tvirtinti, kad Dievas yra absoliučiai visagalis ir absoliučiai laisvas savo paties pasirinkimuose nėra tas pats, kaip tvirtinti, kad Dievas neegzistuoja?
Viljamas pažvelgė į mane – jo veidas buvo visiškai bejausmis – ir tarė:
– Kaip galėtų išminčius toliau skelbti savo išmintį, jei į tavo klausimą atsakytų „taip“?

547 viduramžiška erezija, inkvizicija, išmintimi ir meile knygoms alsuojantys puslapiai.