Turtai ir kančia
Vakar lankiausi vieno psichologijos žurnalo organizuotame pokalbių vakare tema Geriausi dalykai nieko nekainuoja. Ar tikrai? ir galvoje užsiliko minčių, kuriomis norisi pasidalinti. Žurnalo redaktorė uždavė klausimą, kaip čia taip yra, kad kai dvasinis mokytojas yra aptekęs materialiniais turtais, juo pasitikima daug mažiau, nei kai šis žmogus milijonų savo sąskaitoje neturi. Atsakyčiau, kad taip jau yra, jog paprasčiausiai neįmanoma vienu metu sėdėti ant dviejų kėdžių – jei tavo protas yra nuramintas ir šviesus, tau nė į galvą neateina rūpintis prabangos prekėmis, dirbtinai kuriamu įvaizdžiu visuomenėje, galų gale gausiai kaupiamų materialinių vertybių apsauga, juk kuo daugiau turi išorėje, tuo labiau tai vilioja sukčius ir vagišius nagais, niežtinčiais iš tavęs nors truputėlį nukniaukti. Kai vairuoji senutėlį griozdą, numeti jį bet kur ir naktimis miegi ramiai, tuo tarpu įsigijęs prašmatnią transporto priemonę, jaudiniesi dėl kiekvieno įbrėžimo, Tau prireikia garažo arba saugomos parkavimo aikštelės, ir va rūpesčiai rūpestėliai… Būtent todėl sutikusi dvasinį mokytoją, kuriam kuo puikiausiai užtenka keleto drabužių ir dubenėlio košės alkiui numalšinti, kurio akys spindi šviesa ne šnekant apie apvalias šlamančiųjų sumas, o apie dievą mumyse, juo pasitikėčiau labiau.
Tuo tarpu pokalbių vakare dalyvavo koučingo specialistas, ir jis į tą patį klausimą atsakė maždaug tokiu klausimu: jei aš sutinku labai sveiką žmogų, galiu iš jo pasimokyti, kaip būti sveikam; jei sutinku turtingą žmogų, galiu išmokti įgyti turtų; o ko aš galiu išmokti iš dvasinio mokytojo, kuris nesugeba savo patirties parduoti taip, kad apsirūpintų materialinėmis vertybėmis? Išmokti gyventi varguoliškai? Man pasidarė nepaprastai keista, kad toks iš pažiūros protingas žmogus nesugebėjo išrutulioti tiesos, kuri buvo užkoduota jo paties klausime – jei iš turtingo žmogaus mokaisi būti turtingas, tai iš dvasingo mokaisi būti dvasingas, elementaru! Kodėl iš dvasingo turi mokytis būti turtingas? Supratau, kad šiam specialistui vienintelis žmogaus sėkmingumą gyvenime apibrėžiantis matas visgi yra sukauptos materialinės vertybės.
O tuomet iš auditorijos pasigirdo merginos atsakymas tam koučeriui, ir tai jau galutinai mane pribloškė, sako iš tokio žmogaus galima pasimokyti – Tu tik paklausyk, ką ji pasakė – pasimokyti KANČIOS!!! Nesusilaikiau neišsprogdinusi akių ir neįtikėtinai nustebusia veido išraiška ėmiau žvalgytis aplinkui, kaip reaguoja aplinkiniai, nes man, tiesą sakant, tai nuskambėjo kaip nerealiausias absurdas (neįžeidžiant taip pasakiusios merginos, jokiais būdais, tiesiog mes skirtingai žiūrime į tuos pačius dalykus). Kančios? Tai taip išeina, kad pinigai išlaisvina nuo kančios?! Tai visi asketai, vienuoliai, galų gale didieji pranašai – jie buvo ir yra labiausiai pasaulyje kenčiančios būtybės, nes neturi keturių aukštų namo su baseinu ir antikinėmis statulomis? Ha! Priešingai, jie bėga ir slepiasi nuo pinigų, nes būtent materialiniai dalykai, prisirišimas prie jų ir sukelia kančią! Sidharta Gautama netgi turėjo pasitelkti apgaulę, kad galėtų palikti savo prabangius karališkus rūmus, ir jis tikrai siekė ne kančios, o išsivadavimo nuo jos. Ir pasiekė. Po medžiu, o ne auksiniame soste. Tai kaip čia išeina?
13 Comments
Join the discussion and tell us your opinion.
Kaip paprastai, pataikei į tai, apie ką dabar galvoju. Šią savaitę girdėjau daug apie „kaučerius“, kurie tarsi gali išmokinti „dvasingumo“??? What a….???? Ne kiek dvasingumo, kiek atrodymo dvasingu, kad galėtų save parduoti??? niekaip nesuprantu, bet gal man ir nesuprasti. Čia gal taip, kaip ežiukas negali paaiškinti lapui kaip gera būti ežiuku, o lapas negali paaiškinti ežiukui, kaip gera būti lapu…
nezinau kas tie kouceriai :), bet skaitant is esmes issirutuliojo ideja, kad turime ismokti buti universalus bet nesusireiksmine nei viename veidmenyje (ar turrtai ar kancia ar dvasiskumas) tad viena diena gali rinktis viena mokytoja, o kita diena kita ir kazkada suderine visas zinias peraugsime savo mokytojus?!
Su tais turtais tai idomus dalykas. Man atrodo yra trejopi zmones. Pirmieji, kurie iskart supranta, kad ne piniguose laime ir iesko jos kitur, antrieji, kurie siekia pinigu tikedamies, kad ten slypi laime, taciau pasieke supranta, jog vistiek kazko truksta ir tretieji, kurie taip niekada nieko ir nesupranta. Visada pasaulyje alkoholikas, kuriam truks 10 Lt butelaiciui ir jis bus nelaimingas ir milijonierius, kuriam truks milijono naujam lektuvui ir jis bus lygiai tiek pat nelaimingas. Laimingiausias tikriausiai bus zmogus, kuriam uztenka tiek kiek jis turi.
Na, budizmą turbūt galima suprasti nevienareikšmiškai, tad išsakysiu savo susidarytą nuomonę. Nors rizikuoju lipti į ne savo vežimą – akivaizdu, kad tu didesnė ekspertė.:)
Nesuprask klaidingai, aš sutinku tiek su esmine tavo nuomone, tiek su komentatoriais. Tiesiog noriu toliau paanalizuoti, ką reiškia kančia. O kad jau paminėjai Budą, tai šion pusėn ir krypstam.
Kiek suprantu budizmą, tai jame kančia yra gerokai labiau absoliutinama teigiant, kad gyvenimas apskritai yra kančia (nors turbūt dėl būtent tų materialių norų, siekių bei vertybių, kurių negalima įgyvendinti). Jei teisingai suprantu, išvengti kančios yra du keliai – pasiekti Nirvaną (kurią pagal pilną apibrėžimą, pripažinkim, pasiekti ne taip paprasta) arba negyventi apskritai (i.e. baigti savo kelią – mirti). Mąstant šitaip – galiausiai norim nenorim nuo kančios išsivaduosim visi.
O jei nuoširdžiai, mane dar labiau domintų diskusija apie žmones išsivadavusius nuo tos kančios. Dvasinius mokytojus, kaip tu juos įvardini. Sunku man savo mintį užrašyti žodžiais… Bet pabandysiu.
Aš labai vertinu žmones, kurie pasiekė tą jausmą, kai jiems užtenka to, ką turi – kaip įvardino Laura. Bet kraštutinumas, kai žmogus turi tik tiek, kad patenkintų būtiniausius savo poreikius, mano nuomone, veikia gerai tik tada, kai tas žmogus gana egocentriškas. Noriu pasakyti, kad jis prisitaikė šioje visuomenėje gauti tai ko jam reikia (jis turbūt ir duoda. gal netgi daugiau nei gauna, nors iš apibrėžimo sunku spręsti), kai visuomenė savo ruožtu gyvena savo gyvenimą, kuris šio žmogaus akimis žiūrint yra ne toks teisingas ar „tyras”. Bet aš bandau įsivaizduoti tyrų žmonių bendruomenę (ir čia būtent ir yra man įdomios diskusijos objektas). Ji visvien turėtų daryti kažką, kad galėtų patenkinti kolektyvinius poreikius, nes net ir košę, puodą, dubenį, šaukštą ir aprėdą kažkokį mūsų žmogus turi iš kažkur gauti. Tokiu atveju iš pavienių – poreikių atsisakiusių – žmonių ji vėl turi kurti tam tikrą visuomenę, kuri (tikėtina) vėl po kurio laiko grįš prie tų pačių civilizacijos ydų.
Tad mano klausimas tau – ar tiki, kad tokia žmogaus būsena yra visuomenės siekiamybė? Ar tiesiog asmeninė siekiamybė imant domėn dabartinės visuomenės sąlygas? Ar tiesiog dalinė siekiamybė, kaip ją apibrėžė Laura?
Iš tiesų nemanau, kad čia vieta dėstyti pagrindinius budizmo doktrinos postulatus, nes juos lengvai galima rasti internete ar knygose, tik noriu pataisyti keletą Tavo teiginių – kančia kyla ne dėl išimtinai materialių turtų, bet dėl prisirišimo ir troškimų apskritai.
Budistai vienareikšmiškai tiki reinkarnacija – besikartojančiais atgimimais, taigi mirtis dažniausiai kančios nenutraukia, iš uždaro rato įmanoma ištrūkti pasiekus nušvitimą, tačiau dėl besąlygiškos atjautos visoms kenčiančioms būtybėms ir nušvitę asmenys pasirenka vėl atgimti, kad galėtų padėti kitiems.
Dvasinių mokytojų terminą panaudojo žurnalo redaktorė, aš pati labai vengiu rašyti žodžius su šaknimi dvas- 🙂
Jei teisingai Tave supratau, klausi, ar tikiu utopine žmonijos ateitimi?
Remiantis budizmo doktrina, jei visi žmonės būtų nušvitę, niekam nebereikėtų gimti ir mūsų fizinių pavidalų kaip tokių apskritai nebeliktų 🙂
Jei visuomenėje vyrautų vertybės, skatinančios kaupti nematerialinius turtus, kodėl turėtų būti grįžtama prie tų pačių civilizacijos ydų? (prisiminiau laimės valstybe vadinamą budistinį Butaną)
Nes tam, kad galėtum dalintis, visų pirma reikia kaupti. Kad galėtum dalintis teisingai – reikia vertybių sistemos. Ta materialių vertybių sistema iš esmės yra monetarinė politika – vertinama duonos kepalais, karvėmis ar sidabro lazdelėmis – didelio skirtumo kaip ir nesudaro. Grįžtam prie grubiai vienodos sistemos. Ar tokia visuomenė sukurtų apskritai kitą civilizacijos sistemą?
O aš klausiu to, ar tikrai tas nušvitimas (gal ne nirvanos prasme, o tokia kasdienybėje realesne – susitaikymo su savim ir savo poreikių suvokimo forma) yra siekiamybė visuomenei? (nesu tikras, ar mane eina suprasti) 🙂
Mano utopišku įsivaizdavimu, jei man užtenka vieno kepalėlio duonos, turimą antrą aš atiduodu kaimynui, ir jei sandėliuojamos duonos kiekis nėra prestižo reikalas mūsų visuomenėje, niekas šioje vietoje nepralaimi… Ir tada taip, tokia visuomenė, kurios visi nariai grindžia gyvenimą atjautos ir mielaširdystės principais, yra siekiamybė.
Ar susitikime buvo bandoma pritempti, kad turto kiekis atvirkščiai proporcingas dvasingumui? Nematau ryšio. Teko skaityt, kad milijardierių būna labai kuklių ir labdaringų. Pavydžių varguolių, kuriems niekada nebūtų gana, taip pat pilna. Todėl manau, kad svarbus ne pats turtas, o žmogaus požiūris į jį. To susitikimo vadovė sakė, kad neturtingu dvasiniu mokytoju ji labiau pasitikėtų? O aš sakyčiau – reikia žiūrėti, kas ten per mokytojas ir kaip jis su tuo turtu/nepriteklium elgiasi, o ne kiek turto jis turi.
Bandau suprasti, ką norėjo pasakyti mergina dėl kančios. Gal ji turėjo galvoj, kad iš neturtingo dvasingo žmogaus galima pasimokyti susitaikymo su kančia.
Va, sugalvojau tau pavyzdį, kaip PINIGAI IŠLAISVINA NUO KANČIOS.
Žmogui skauda dantis, daug dantų, atviri nervai. Jis nueina į privačią kliniką ir ten jam juos kokybiškai sutaiso arba įsodina šiuolaikinius gerus dantis. Arba: žmogus sunkiai suserga, gauna gydymą. Prisiminkim, kad visi pasensim ir susidėvėsim.
Būti dvasingam su skaudančiais dantim būtų nelengva, tiesa? O varguoliui tektų susitaikyti būti bedančiu. Nors aplink žurnaluose gražios porcelianinės šypsenos. Bet jeigu jis dvasingas, tai susitaiko su likimu ir nepavydi, ar ne? Tai va, ta mergina gal norėjo pasakyti, kad iš dvasingo neturtingo žmogaus galima pasimokyti susitaikymo su kančia, nuolankumo.
Hipotetinis klausimas apie tolimą ateitį. Kurį variantą rinktumeisi?
1. Neturtinga dvasinga bedantė, sugebanti maloniai šypsoti žmonėm bedante šypsena ir neburbėti, kad valstybė neskiria protezų. Pripažink, kad tik labai dvasingas žmogus gali iškęsti kelių likusių dantų skausmą, nesigėdyti iškritusių dantų, nesiraukyti ir neburbėti.
2. Pasiturinti mažiau dvasinga moteris, įsisodinusi baltus dantis, kurie atrodo kaip natūralūs.
Dar dėl to pašnekesio. Taip, geri daiktai – saulė, oras, kai kurie medžiai, kai kurie ežerai – nieko nekainuoja. Bet sveikatos apsauga, mokslas, lavinimasis šiais laikais…
Man labai patiko šis įrašas. Ir sutinku su ezerosala, svarbu ne turtas ar neturtas, bet požiūris į situaciją. Kalbant apie dvasinį lyderį, aš pasikliaučiau šviesia, optimistiška, harmoninga asmenybe, per daug nesigilindama į jo/jos finansinę padėtį, nes juk ne tame esmė… svarbu ko tas žmogus gali mane išmokyti.
ezerosala, ne, susitikime tikrai nebandoma pritempti prie tokios minties, čia buvo tiesiog užduotas klausimas, kodėl dažniausiai taip nutinka, kad jei dvasinis mokytojas yra aptekęs turtais, abejojama jo dvasingumu. Žurnalo redaktorė neteigė, kad ji pati taip mano, tiesiog mūsų visuomenė yra tokia norma, nesutinki? Juk kad ir mūsų katalikų bažnyčia kaip plakama dėl sukauptų materialinių vertybių, oho, Tu tik pažiūrėk, kokia mašina parapijos kunigas važinėja, vaje! Arba tas pats Osho – kai visuomenė sužinojo apie įspūdingą jo turimų automobilių kolekciją, pasitikėjimas jo dėstoma doktrina iš karto krito! Tuo tarpu Mahatmai Gandžiui arba motinai Teresei, garsėjusiems asketišku gyvenimo būdu, niekas nieko negali prikišti.
Egle, niekas ir nesako, kad mokytojus renkamės pagal jų materialinę padėtį, nebent jei norime išmokti kuo greičiau tapti milijonieriais, tačiau ar nesutinki, kad mūsų visuomenėje vyrauja nuostata, jog labai didelių turtu absoliučiai sąžiningu darbu nesusikrausi?
tai nei dubens nei sauksto nei koses nereikia, del apredo reikia i pietus traukti ir nereiks.
vietoj koses, kokosai sviezia zuvis moliuskai, krevetes ir visokie tropiniai vaisiai 😀
man niekada netruko materalaus daikto nors turiu 0 pinigo, bet ko truksta tai kompanijos kitu kuriems nieko nereikia 😀 visi tik kaip isproteja del sudniekiu 🙁
kenciantiems dangus!
2circumcised