Trisdešimt antras dydis

Šiandien mačiau „Pinigų kartos“ anonsą, kuris mane prajuokino. Turtingų žmonių asistentai? Kuo jie asistuoja? Valo dulkes, siurbia kilimus ir gamina valgyt? Ar tokios profesijos nebuvo prieš šimtą metų? Buvo buvo, bet ne asistentais vadinami tie žmonės…
Kaipgi galima neigti, kad pasaulis ir gyvenimas jame kasdien gražėja? Tarnas tapo asistentu, valytoja švaros vadybininke, sekretorė administratore, pardavėjas – ne, jis šiandien jau nebe pardavimų vadybininkas, dabar paprastai užrašoma projektų vadovas… Vadovauja projektui, kurio galutinis tikslas – parduoti Tau televizorių. Šaunu. Visi puikiai jaučiasi. Juk ir Tau smagiau, kad Tave aptarnauja ne bet kas, ar ne? Pasijunti VIP klientu.
Teko dirbti su Lietuvos profesijų klasifikatoriumi. Ten kažkaip nebijoma įvardinti, kas yra kas: seklys, sprogdintojas, vidurių apdorotojas, tarnas skalbinių tvarkytojas, ratstabdininkas, upeivis (juk jūreivis negali upe plaukyt), skerdikas, moters kompanionas, bonza, altarista (paskutinieji du priklauso religijų specialistų pogrupiui).
Ar blogai, kad vieni kitiems pataikaujame ir pamaloniname gražesniais vardais? Tikriausiai ne. Smagu, kad drabužių parduotuvės net mūsų kūno apimtis stengiasi gražiau įvardinti. Prieš penkis – šešis metus nešiodavau trisdešimt šešto dydžio drabužius. Suaugusiųjų praduotuvėse jie būdavo mažiausi. Dabar gi tokių net nebandau neštis į matavimosi kabiną. What‘s up – sendama susitraukiau? Nė velnio, tiesiog dabar ir stambesnės merginos gali nešioti trisdešimt šeštą. Prieš porą metų man tiko trisdešimt ketvirtu, dabar jau įlendu ir į trisdešimt antru dydžiu pažymėtuosius. Šaunumas. Kas toliau? Ant Amerikoj pirktų mano drabužėlių etikečių nuliukas nupieštas, jie nebedrįsta minus du rašyti…
Gražios Tau dienos nuostabiame mūsų pasaulyje, kur nebėra nei tarnų, nei – tuo labiau – vergų… Nėra?