Trent Dalton: Berniukas nuryja visatą

Dalykas tas, sakė Bikė Dang, kad australų vaikystė esti tokia idiliška ir džiaugsminga, kupina iškylų į pajūrį, kriketo žaidimų kiemuose, kad suaugusiam australui nėra jokios vilties pateisinti savo vaikystės lūkesčius. Dėl idealios vaikystės šioje didžiulėje rojaus saloje esame pasmerkti liūdėti, nes nors mūsų bronziniai veidai byloja priešingai, giliai širdyje neabejojame, kad niekados nebūsime laimingesni, negu buvome kadaise. Ji sakė, kad gyvename puikiausioje pasaulio šalyje, bet iš tikrųjų visi širdyje sielvartaujame, o heroinas – geras vaistas nuo širdgėlos ir, kadangi australus širdgėla visad slėgs, heroino verslas visada gyvuos.

Šitiek puikių atsiliepimų, šitiek rekomendacijų! Vienu metu šią knygą skaičiau lygiagrečiai su Hannos Kent (taip pat australų autorės!) Geraisiais žmonėmis ir norom nenorom lyginau – žinoma, varginguose priemiesčiuose gyvenimas gal ir neprimena pasakos, žiūrint iš turtuolių perspektyvos, tačiau Jūs pabandytumėt pagyventi XIX a. pradžioje! Žodžiu, nublanko man tos narkotikų prekeivių vaikų bėdos, ir nesujaudino taip smarkiai, kaip galbūt turėtų.

Iš esmės romanas patiko, ypač tas aukščiausio piko taškas prieš pabaigos atoslūgį – įtampa sukurta kaip reikiant! Nesinori spoilinti neskaičiusiems kūrinio, tačiau man asmeniškai tie detektyviški triukai, kai blogiukas vejasi gerietį, šis užspeičiamas į kampą, atrodo, be jokios vilties ištrūkti, ir galiausiai visgi jam pasiseka (ups, paspoilinau), nėra pats rafinuočiausias ir subtiliausias būdas išlaikyti skaitytojo dėmesį.

Žodžiu, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, nors puslapių ir nemažai – negaila jiems skirto laiko. Visgi kitų šio autoriaus knygų nebesirinkčiau. Norisi man rafinuočiau.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.