Toshikazu Kawaguchi: Kol dar neatšalo kava

Kaip vanduo visada teka iš viršaus žemyn, valdomas žemės traukos, taip ir emocijos, regis, paklūsta tam tikram gravitacijos dėsniui ir iškyla į paviršių, kai būname šalia žmogaus, su kuriuo mus sieja ryšys, kuriam esame patikėję savo jausmus. Pasidaro labai sunku įtikinamai meluoti ar išsisukinėti. Ypač kai tie jausmai, kuriuos mėginame paslėpti ar apie kuriuos meluojame, yra liūdesys ir pažeidžiamumas. Visiškai nesunku apgauti nepažįstamąjį ar žmogų, kuriuo nepasitiki, ir dirbtinai pasirodyti linksmam. Bet Kei buvo Hirai patikėtinė, kuriai šioji įprastomis aplinkybėmis būtų kone bet ką atskleidusi. 

Ar norėtum sugrįžti į praeitį, jei tai truktų tik tiek, kiek neatšąla kava?

Toshikazu Kawaguchi knyga „Kol dar neatšalo kava“ – tai subtili, širdį liečianti istorija apie laiką, meilę, praradimus ir pasirinkimus. Vienoje Tokijo kavinėje, kurioje laikas teka kiek kitaip, lankytojai turi galimybę sugrįžti į praeitį – tačiau tik su viena sąlyga: niekas nepasikeis.

Švelni, filosofiška, itin japoniška, jauki – tarsi vakarinis pasivaikščiojimas po prisiminimus.

Romanas primena, kad svarbiausia – ne tai, ką galime pakeisti, o tai, kaip pasirenkame gyventi toliau.

Rekomenduoju visiems, kurie ilgesį jaučia kaip kvapą ore, o širdyje nešiojasi neištartus žodžius.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.