Timo Burtono Alisa stebuklų šalyje

Porą ilgų metų beprotiškai lauktas šedevras jau pasiekė ne tik kino sales, bet ir mano akis, širdį bei smegenis! Negalėjau sulaukti, kol grįšiu Lietuvon, todėl į Alisą stebuklų šalyje nuėjau jau Tailande. Manau, tai buvo puikus sprendimas siekiant išvengti lietuvių kalbos – juk kai matai subtitrus, akys nori nenori į juos nuklysta, nors ir viską supranti angliškai, tuomet automatiškai pražiopsai kai kuriuos pasakiškus vaizdus, o lietuviškas įgarsinimas… Tikiu, kad jis atliktas superiniai ir profesionaliai, bet Johnny Deppo balsas yra Johnny Deppo balsas, o kaip išvertėte you’ve lost your muchness? Taigi, kadangi tajų hieroglifais išpaišyti subtitrai dėmesio neblaškė, visą vyzdžių koncentraciją nukreipiau į įstabius 3D vaizdus, o ausų būgnelius – į įmantrius dialogus. Ir bilieto kaina, be abejo, mažesnė, nei Lietuvoje (aš kartais galvoju, kad mes gyvename be galo brangioje šalyje, ypač kai grįžtu iš užsienio).

O pats filmas – ką čia ir sakyti – stebuklas! Dėl Johnny Deppo ir Helenos Bonham Carter aktorinių sugebėjimų, manau, nieko nereikia įtikinėti, kažkaip buvo apnikusios abejonės dėl Annės Hathaway, kurios velnio, dėvinčio Prada, nepalyginsi su Svyniu Toddu ir Mrs. Lovett (Deppas ir Carter) – bet ji iš tiesų puiki Baltoji karalienė: pakankamai gerietiška, kvailoka ir manieringa. Žodžiu, karalieniška. Su Češyro katinu mielai kasdien šnekučiuočiausi net ir krečiama baisiausios alergijos, o jo kailiukas toks švelnus, kad tai įmanoma pajusti nesiliečiant. Gėlynai, sodai, pievos, miškai ir pilys filme – užburiančio grožio, humoras pritrenkiantis, siužetas intriguojantis, o pagrindinė mintis – svaigiai motyvuojanti. O Timas Burtonas – genijus.

Ir aš oficialiai įrašau šį šedevrą į mėgstamiausių savo gyvenimo filmų dešimtuką. Ar aš beprotė? Taip, bet visi geriausi žmonės pasaulyje būtent tokie ir yra!