Tikra istorija pagal Deividą Linčą

Pavadinimas – vienas iš tų dviprasmiškųjų – The Straight Story, kai pagrindinio veikėjo pavardė yra Straight. Bet scenarijus iš tiesų remiasi tikrais įvykiais. Nors svarbu ne tai.

Filmus žiūriu retai, todėl stengiuosi juos rinktis atidžiai. Šis – visai ne deividlinčiškas, be siurrealistinių sapno būsenų ir išplaukiančių iliuzijų. Apie senatvę. Apie gyvenimą. Apie Ameriką. Gal kaltas mistinis oro, nuotaikos ir filmo vibracijų sutapimas, bet apsižliumbiau tai normaliai – ne keliom šykščiom ašarėlėm. Deividas Linčas turi puikų gebėjimą įsibrauti į slapčiausias mano psichikos gelmes ir jas pakutenti taip, kad skauda ir nežinau, kur dėtis.

Sako, kad niekada nesuprasi, ką reiškia būti mama, kol nepagimdysi savo vaiko, taip pat tikriausiai neįmanoma suvokti, kaip jaučiasi senas žmogus, kai Tau dvidešimt kažkeli („…blogiausia būnant senam prisiminti, kaip buvo, kai buvai jaunas“). Senatvė filme atsiskleidžia visu taurumu, kažkokiu trapiu nekaltumu, pilnatve ir jaukia išmintimi. Nors kūnas neklauso ir visi pataria gulėti, beprotiškos idėjos gena Tave pirmyn, nes ne visi pasensta mintimis. Atrodo, užtektų vien puikios Angelo Badalamenti muzikos ir Richard‘o Farnsworth‘o veido, ir filmo idėja jau būtų atskleista. O kur dar ta pašėlusi kelionė iš vienos valstijos į kitą pasikinkius žoliapjovę!

Taip pat puikiai parodyta tokia Amerika, kokią aš myliu – ne su paklaikusiai aukštakulniais lakstančiom kerėm ir samantom Niujorke, ne su paplūdimiais Kalifornijoj ar šokoladiniais pensininkais Floridoj, bet su žemyno viduryje mažuose miesteliuose besišypsančiais iki negalėjimo mielais ir nuoširdžiais amerikiečiais. Ir elniais, besitrankančiais į jų dideles senas mašinas.

Žodžiu, vertinu kaip visapusiškai nuostabų filmą.