Teatras, dramos ir mano gyvenimas

Vakar buvau Mažajame teatre pažiūrėti „Mokėk-duosiu„.

Nepasakyčiau, kad tai buvo spektaklis, atliekantis, mano manymu, pagrindinę teatro funkciją – sukrėsti iki sielos dugno, papurtyti taip, kad širdies dulkių trupiniai sukristų kitokiais raštais. Taipogi negaliu teigti, kad nepatiko.

Keliamas dviejų žmonių santykių klausimas, amžina vyro – moters nesusikalbėjimo problema. Jauni sutuoktiniai diskutuoja kasdieninėmis temomis, iki skausmo artimomis ir nusibodusiomis. Momentais net norėdavosi išsižioti iš nuostabos – scenoje tiksliai tiksliai atkartojamas mūsų su brangiausiuoju gyvenimas. Pažiūrėjus iš šono, kai kurie moters klausimai ir vyro atsakymai atrodo iš ties juokingai, nors kasdienybėje sugebame iš to sukurti puikias įtikinamas dramas.

Esu pusmetį lankiusi psichodramos treniruotes: susirenka grupė žmonių ir kas kartą kitas dalyvis išsako problemą, kurią norėtų išspręsti. Grupė naudojama kaip aktoriai gyvenimiškos situacijos dalyviams vaidinti, problemos iškėlėjas – režisierius. Tokiu būdu į viską pažvelgus iš šono, aptarus grupės narių reakcijas ir jausmus vaidinant, randamas sprendimo būdas. Tikrai veiksminga.

Tai vat vakar spektaklis man priminė tas psichodramos treniruotes, tik be aptarimo: scenoje vyko mano gyvenimas. Ką naujo išmokau ir supratau? Tikriausiai nieko, tik pasikartojau pamoką, kad pripratus prie tam tikrų elgesio modelių, sunku imtis kažko naujo ir efektyviau siekti tam tikrų bendravimo tikslų. Tačiau tai suvokdama matau galimybes, suprantu, kad toks elgesys yra vienas iš daugelio, kuriuos galiu rinktis.

Po spektaklio su mama ir sesyte dar nuėjom prie kavos bei karšto šokolado puodelių mergaitiškai paplepėti. Žodžiu vakaras praėjo puikiai.