Tarte Tatin :: prancūziško rudens dvelksmas

Kad ir kaip nemėgčiau prancūzų dėl jų nacionalistiškumo, prisipažįstu, esu mažumėlę frankofilė. Ypač rudenį. Ypač spalį. Kai jau tikrai lengvabūdės plazdenančios suknelės supakuotos kitam sezonui, kai blauzdas švelniai apgaubia stangrūs ilgaauliai, o pirštiniuota ranka vis pataiso per petį valiūkiškai perskrendantį šalikėlį, kai geltonų lapų nostalgijoje išgirstu Édith Piaf šansoną, jaučiuosi svaigiai pakylėta prancūziškos dvasios…

Kuo kvepia prancūziškas ruduo? Saldžiuoju Tarte Tatin, žinoma! Mažiau miltų, daugiau obuolių! Nekenčiu sausų obuolinių pyragų, kurie primena keliomis vaisių skiltelėmis papuoštus batonus; mėgstu sultis ir karamelę!

Taigi, mesdemoiselles et messieurs, leiskite papasakoti, kaip aš tai darau. Pasitikslinu, ar namie turiu

Dangčiui:
pusę pakelio sviesto;
du šaukštus cukraus;
šaukštelį vanilinio cukraus;
kiaušinį;
stiklinę ir du šaukštus miltų;

Įdarui:
septynis obuolius;
pusę pakelio sviesto;
pusę stiklinės cukraus;
šaukštelį cinamono.

Jeigu viskas gerai, iš pradžių imuosi tešlos dangčio: ištirpinu sviestą, ištrinu jį su paprastu beigi vaniliniu cukrumi, šiam dalykui atvėsus įmušu kiaušinį, sudedu miltus, viską išmaišau ir iškočioju, padarau gražų apvalų pagranduką, kurį įdedu valandėlei į šaldytuvą.

Tuo tarpu nulupu ir išsėklinu obuolius, supjaustau juos skiltelėmis. Įdarui skirtą sviestuką su cukrumi ir cinamonu kaitinu keptuvėje, kol ima ruduoti, sudedu obuolius ir leidžiu jiems truputuką pasikaramelizuoti. Į kepimui skirtą apvalų indą suverčiu įdarą, iš tešlos iškočioju blyną ir juo uždengiu obuolėlius, apspausdama kraštus.

Kepu apie pusvalandį – keturiasdešimt minučių šimto aštuoniasdešimt laipsnių karštyje (orkaitėje, žinoma). Paskui leidžiu pyragui penkias minutes pabūti pačiam su savimi, o tuomet apvožiu greitai ant lėkštės, kad obuoliukai atsidurtų viršuje. Voilà Tarte Tatin!

Na, fanatiškosios seserų Tatin pasekėjos man truputėlį duotų su kočėlu per nagus, ir pasakytų, kad pyrago vaizdas nėra toks saldžiai gražus, koks turėtų būti (su tvarkingai išdėliotomis obuolių skiltelėmis). Pasiteisinimus turiu du: naudojau obuolius iš močiutės sodo (kurie sekmadienį bumsėjo), jie yra sąlyginai minkšti ir saldūs, o tikrajam Tarte Tatin reikia kietų ir rūgščių. Antra: kai kepame karamelę, obuolių skilteles į ją reikia dėti ne bet kaip, o dėlioti gražius paveikslėlius, tuomet visai nemaišyti, leisti jiems patiems pasikaramelizuoti, ir paskui dargi niekur jų neversti, o tą pačią keptuvę tešlos dangčiu apkloti apkamšyti ir šitokį dalyką į orkaitę šauti. Aš gi neturiu tokio indo, kurį ir ant viryklės, ir orkaitėje galėčiau naudoti, todėl obuolėliai susimakalavo ir neįgavo žavios prancūziškos išvaizdos.

Nu bet jau skanumas!!!