Tara Westover: Apšviestoji

Abu su tėvu žvelgėme į šventovę. Jis matė Dievą, aš – akmenį. Pažvelgėme vienas į kitą. Jis matė prakeiktą moterį, aš – pakrikusio proto senį, tiesiogine prasme subjaurotą savo įsitikinimų. Ir vis tiek triumfuojantį.

Man taip sekasi! Sausis dar neįpusėjo, o aš jau perskaičiau antrą nuostabią knygą! Apšviestoji – tai jaunos moters memuarai apie vaikystę ir jaunystę gausioje radikalių mormonų šeimoje, kuri jos neleido nei į mokyklą, nei pas gydytojus (ir neskiepijo, žinoma). Oficialiame knygos aprašyme akcentuojamas jos gyvenimas sektoje ir pabėgimas iš jos, tačiau mano nuomone, žymiai svarbesnis yra bipoliniu sutrikimu ir paranojine šizofrenija sergančio tėvo vaidmuo, kurio dėka mergaitė ne tik buvo išmokyta gėdytis savo kūno ir paklusti vyro autoritetui, bet ir nuolat nuo mažens žalojama tiek fiziškai, tiek emociškai, tiek psichologiškai.

Visos mano pastangos, visi studijų metai buvo skirti pelnyti vieną privilegiją: įžvelgti ir įsiklausyti į daugiau tiesų, negu man buvo duota tėvo, ir, pasinaudojant tomis tiesomis, susidaryti savo nuomonę. Priėjau prie išvados, kad gebėjimas vertinti įvairias idėjas, įvairias istorijas, įvairius požiūrius yra pagrindas to, kas vadinama savikūra. Jei dabar nusileisiu, pralaimėsiu daugiau negu ginčą. Prarasiu savo pačios minčių apsaugą. Dabar supratau, kad man liepiama mokėti kaip tik tokią kainą. Ne demoną iš manęs norėjo išvaryti tėvas, o mane pačią.

Romaną galima būtų nagrinėti bent keliais pjūviais: asmeninio pasirinkimo ir valios, švietimo svarbos, tėvų vaidmens žmogaus gyvenimo kelyje, feminizmo, religinio radikalizmo, konspiracijos teorijų. Taros tėvas tikėjo, kad pasaulis yra valdomas iliuminačių, kurie yra sudarę sąmokslą ir visos valstybinės institucijos jiems tarnauja, todėl negalima leisti vaikų į mokyklą, susirgus kreiptis į gydytoją, stoti į universitetą ar dirbti pašte. Koronos akivaizdoje išsamiau nei anksčiau teko susipažinti su šios teorijos šalininkais Lietuvoje, na bet romano aprašyme toliau šios temos neplėtosiu.

Ši knyga jautriai palietė mane asmeniškai, teko pergalvoti tam tikrus mano pačios bendravimo su tėvais niuansus, jų įtaką mano asmenybės ir savivertės formavimuisi. Taip pat romano dėka pavyko aiškiau suvokti smurtą patiriančio asmens psichologiją – dėl to šį kūrinį rekomenduočiau visoms ir visiems, kurie sakosi nesuprantantys, kaip moterys, mušamos sutuoktinių, jų nepalieka ir toliau lieka kentėti.

Žodžiu, nuostabi knyga, kurią rekomenduoju ne tik aš, bet ir Barackas Obama bei Billas Geitesas. Tiesa, jie taigi iliuminačiai…

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 10.