Tamsioji greičio indukcija

Kai apšarmoję mašiniukai jaukiai miega prigrūstuose kiemuose, o jų šeimininkai ir šeimininkės, versdamiesi ant kito šono, sumurma kažką per sapnus jiems patiems nežinoma kalba, sėduosi už vairo, kolonėlėms liepiu švelniai kuždėti šviesiaplaukės švedės balsu, kad pritardama suokčiau drauge, ir kojytė ant akseleratoriaus. Tuščios erdvės, sunkiai beatpažįstami prospektai – jie naktį visiškai kitokie – be žmonių, be žingsnių, be žvilgsnių, švilpiantis greitis, bandau prisiminti, kada paskutinį kartą buvo Taip. Persirikiuodama rodau posūkius beviltiškai nematomoms dvasioms, ir juk galėčiau važiuoti prieš eismą, nebaisu pražiopsoti savo dešinėn ar kairėn, nes galėčiau riedėti atbula ar apsisukinėti piešdama NSO saules, nes visas miestas sutartinai miega lyg užmuštas, kosminė vienatvė apšviestose gatvėse – skamba išdidžiai ir galingai, devyniasdešimt kilometrų per valandą krantine – o, mano mylimoji upe, kokia Tu šiąnakt juoda ir paniurusi. O juk be reikalo. Būk verčiau pakylėta kartu su manimi, brangi sese.

Ir tą vienut vienutėlę akimirką, kai dingteli protą verianti ir kraują stingdanti abejonė, ar čia realybė, ar kompiuterinis žaidimas, kuriame pasirinkau etapą pravažiuoti be varžovų, viduje kažkas triumfuodamas sušunka – TAI IR REIKĖJO ĮRODYTI!, dėl šios sekundės dalies vertėjo pasistengti ir tinkamai sudėlioti nakties planą, nes, o mielas vidini vaike, po velnių, kiek laiko Tau reikės kartoti, kol išdrįsi patikėti – taip taip taip, iš tiesų, kad ir kaip nuvalkiotai beskambėtų, Viskas Čia Yra Tik Žaidimas.