Tadeusz Konwicki: Baina

Sekmadieninė suma parapijos bažnyčioje, retkarčiais – triukšmingos vardynos, drovus flirtas su kokiu į tą kraštą užklydusiu prašalaičiu, sunki liga, žiemai baigiantis, ir malda už tėvynę, ir dar gyvi atmintyje, nors jau seniai užgesę, sukilimai. Banalybės skurdas ir skurdo banalybė. Plonytis egzistencijos audinys – lyg išblukęs šventas paveikslas, nutupėtas nemirtingų musių.

Savaitgaliui Lenkijoje norėjosi lenkiškos knygos, visgi truputį apsigavau – nors pagrindiniai romano veikėjai lenkai, veiksmas vyksta Vilniaus krašte, tiesa, XIX a. jis buvo lenkiškas, kartu su lietuviais kovojantis prieš rusų okupaciją.

Pagrindinė kūrinio figūra – panaitė Helena, rašytojo močiutė, kuri, sulaukusi trisdešimties, mano, kad jau yra sena, kad gyvenimas nugyventas, kad daugiau nebėra ko laukti, iš nevilties ir mintys apie savižudybę retkarčiais aplanko. Bet žinoma, staiga atsitinka aistringai karšta meilė – kas gi stipriau sujauks jausmus ir protą?

Romanas man įspūdžio nepaliko – veikėjų paveikslai neįtikinantys, siužetas neypatingai įtraukiantis, dėjau daug vilčių į pabaigą – galbūt ji sužavės išnarpliodama ir išraizgydama paslaptis, kurios gaubė moters motiną, deja, jos taip ir liko paslaptimis.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 6.