Svetimos laimės akimirkos. Man.

Yra tik viena akimirka, kai svarbu, kad pabustume. Ši akimirka yra dabar. Buddha.

Vakar, sėdėdama prie kompiuterio kitam kambary, išgirdau, kaip mylimasis pasišvilpiniuodamas klausosi muzikos. Staiga pasijutau tokia laiminga, nes įsivaizdavau, kaip jam dabar smagu ir gera. Įsijaučiau į jo nuotaiką ir persismelkiau ja.

Pamaniau, kad galima lengvai pagauti skrendančias kitų laimės akimirkas ir bent keletą minučių jomis pasimėgauti. Tarsi pavogti gabalėlį kitų džiaugsmo, jiems to nežinant ir dėl to nenukenčiant. Nuo mažens esame mokomi užjausti kenčiančius, įsivaizduojant, kaip jiems sunku. Gal todėl ir susitikus gatvėje, kai norime persimesti keliais žodžiais, puolame skųstis sunkiu gyvenimu ir infliacija? Nes mes blogus dalykus mokam suprasti. O kaip dėl džiaugsmingų? Visos emocijos yra lengvai perduodamos iš rankų į rankas, iš akių į akis, kodėl nepasidalinus laimės akimirkomis?

Šiandien atsisveikinom su bendradarbiu, kuris išėjo dirbti į kitą įmonę. Vėlgi pamąsčiau, kaip jis galėtų jaustis – atsikvėpdamas, dėkodamas, grūsdamasis dovanėlę į rankinę, išeidamas. Gal tikrai paskutinį kartą. Manau, kad jausmas puikus, nes nors ir jaudiniesi, kaip ten bus naujam darbe, vis viena lūkesčiai malonūs. Įsijaučiant į buvusio (jau) kolegos savijautą man pavyko tą lengvumą išgyventi pačiai. Tai šaunu ir paprasta. Žodžiai „labai džiaugiuosi dėl Tavęs” ištariami nuoširdžiai, ir padeda išlaikyti šiltus santykius. Žodžiu nauda visapusiška. Naudosiu dažniau.