Švelnios širdies meditacija

Nors nepažįstu Tavęs, žinau, kad esame tokie patys. Žinau, kad Tu, kaip ir aš, nori išsigydyti savo žaizdas. Kad Tu, kaip ir aš, nori būti laimingas. Žinau, kad Tavo viduje, kaip ir manyje, yra tobula nepajudinama ramybė, kurioje randame prieglobstį ir esame saugūs.

Mes atėjome į šį pasaulį tam, kad sutaisytume, kas buvo sulaužyta. Kad iš naujo užaugintume tai, kas buvo sutrypta.

Žinau, kad gyvenimas ne visuomet elgėsi su Tavimi teisingai. Žinau, kad kai buvai labiausiai pažeidžiamas ir trapus, greičiausiai negavai paramos ir pagalbos, kurios tuo metu Tau taip stipriai reikėjo. Tuomet, kai labiausiai norėjai, kad kažkas apkabintų ir tarsi kūdikį pasūpuotų Tavo švelnią širdį, nieko nebuvo. Arba Tavo širdis gavo skaudžių kirčių.

Mes visi turime randų, po kuriais slypi švelnios būtybės.

Nė vienas kirtis, kurį gavo mūsų širdis, nebuvo smogtas specialiai norint sužaloti. Už kiekvieno kirčio, už kiekvieno pykčio didelėmis išgąsčio akimis žiūri baimė. Kiekvienas, skriaudžiantis kitą, pats buvo nuskriaustas.

Kiekvienas srebiame kolektyvinės kančios davinį. Kiekvienas gydome po gabalėlį milžiniškos universalios širdies, kurios dalimi yra mūsų širdys.

Nukeliavę į tobulos nepajudinamos ramybės oazę savyje iškeliame po trupinį iš savo skaudulių ir gydome juos visaapimančia meile.

Todėl mes medituojame.

Kviečiu prisijungti, tęsinys čia.