Švelni fokusuotė

Žinai, kaip būna, kai kartais lepteli kažką, dėl ko paskui prikandi liežuvį ir pagalvoji kaip aš čia taip. Tai man taip neseniai įvyko su viena jogos mokytoja, kai mes, kupinos didžios pagarbos viena kitai, nesusitarėm, kuri kurią praleis pirmą pro duris (idiotiška situacija, užknisa visada), ir man visai nemąstant išsprūdo „eikite pirma, juk Jūs vyresnė“. Nu kaip taip galima moteriai pasakyti?! Ji vis viena išsisuko, grįžusi kažko pasiimti, kad pirma praeičiau aš, o paskui, lipdama laiptais, kvatojo: „o aš dar ir nesijaučiu tokia visai sena!“.

Ir šioje vietoje būtų labai pravartu pastebėti, kad iš tiesų dauguma mano jogos mokytojų atrodo daug jauniau, nei jų-bendraamžės-ne-jogos-mokytojos. Ta, kuri yra mano pati pati mėgstamiausia, tai iš viso: ne tik aš, bet ir brolis, sesė, ir kiti (kaip paaiškėjo), manėme, kad ji maždaug mano amžiaus – 26-27 metų, ir kai vieno užsiėmimo metu ši leptelėjo, kad susipažino su joga būdama trisdešimties, visai grupei atvipo žandikauliai ir viena moteriškė tylutėliai, pratęsdama balses, numykė: tai kiek Jums metų?, bet klausimą ištarė lyg ir sau, todėl į jį nebuvo atsakyta; vėliau ta mokytoja kažkaip užsiminė, kad joga užsiima septynerius – aštuonerius metus, tai taip susiskaičiavom, kad jai jau netoli keturiasdešimties, ir dabar aš apskritai į ją kaip į stebuklą žiūriu (kai sėdžiu šalia, spoksau į veidą, netikiu jokiais būdais tokiu skaičiumi). Atrodo, lyg joga būtų jaunystės eliksyras (aišku, kalbu ne tik apie asanas: nepaprastai svarbu ir mityba, meditacija, gyvenimo filosofija ir požiūris į pasaulį), nes, sakau, turim ir daugiau gyvų pavyzdžių. Tai kaip faina!

O grįžtant prie tos anos mokytojos, kurią aš taip negražiai pavadinau vyresne: prasitariau sesei, kad nelaukiu jos užsiėmimo, nes bijau keršto. Ir neveltui – buvau pastatyta aukštyn kojomis ant smakro! Čia, aišku, juokauju dėl keršto – kai mane mokytojos taip pratampo, jaučiuosi kaip po fantastiško viso kūno masažo.

Man labai patinka, kad jogos centre, kurį dabar lankau, yra mokytojų įvairovė, ir kaskart eidama į užsiėmimą spėlioju, kas šiandien jį ves. Anksčiau poroje vietų teko lankyti jogą nuolat pas tą pačią mokytoją – viena iš jų buvo stebuklingai nuostabi – bet nemanau, kad yra gerai prisirišti prie asmenybės (tiesą sakant, siekdama radikalaus individualumo, aš apskritai esu linkusi neigti autoritetus). Viena mokytoja pastebi tai, ką praleidžia kita, kiekviena atskleidžia atskirą požiūrį į tuos pačius dalykus, ir taip gali atrasti savąją tiesą (individualume, šlovingasai o, klestėk!)