Suknytės iš Rožinio miesto monologas (ir daina)

Mane nusipirko per išpardavimą rugpjūčio vidury, tačiau saulėtų dienų spindesiu pakankamai spėjau pasidžiaugti, juolab kad ir rugsėjį, prie manęs priderinus baltas kojinaites iki kelių, oras drąsiai leido dulkėtais miesto šaligatviais plaikstytis. Kabėjau išdidi garbingiausioj spintos vietoj, ir žinojau, kad kai tik sutaps du lemtingi faktoriai – giedrybė su dvidešimt kažkeliais laipsniais bei saulėta šeimininkės nuotaika – žingsniuosiu pasižmonėt. Gerdavau spindulius automobilyje su atvirais langais ir stoglangiais, vėju kvėpavau medumi dvelkiančiose pievose, šurmuliuodama savo spalvomis drąsiai atsikirsdavau senamiesčio grindiniui, o jūra jūra! Stengiausi išmokti ir perimti savin jos energiją, galingą erdvės jausmą, kad ir aš galėčiau vadintis pačia jos didenybe vasara!

Buvau naiviai laiminga tikėdama, kad svaigios dienos ir gaivios naktys, kai ant manęs užsimetamas lengvas nertinukas, tęsis amžinai. Tačiau net ir spintoje kasdien darėsi vėsiau, ją atidarius daug dažniau buvo pasirenkamas šiltesnis švarkas ar ilgos kelnės. Dienos slinko nuobodžiai. Vieną kartą apskritai buvau akiplėšiškai pažeminta – mane nutrenkė ant lovos su kitomis vasariškomis kaimynėmis, dailiai sulankstė ir įkišo maišan, kuris kvepėjo gauruotais megztiniais ir lediniu šalčiu! Abstulbusiam mano veideliui senbuvės suknelės atlaidžiai paaiškino, kad toks jau dalykas tas sezoniškumas: esam reikalingos vos keliems mėnesiams, todėl dabar žiemosime supakuotos šiuose maišuose, kur vasarojo vilnoniai graužiantys sijonai, ir, jei likimas lems, kad nebūsime beviltiškai išėjusios iš mados ateinantį sezoną, tik po gerų devynių mėnesių galėsim vėl džiaugtis dienos šviesa. O! Ar taip gali būti? Tai varė mane iš proto… Kodėl tokia neteisybė? Už ką? Aš graži, jauna, stilinga, kokia prasmė tūnoti čia begalę mėnesių pasislėpus?! Nors senbuvės kreivai šaipėsi iš mano naivaus optimizmo, tikėjau, kad turi būti kokia nors išeitis. Juk turi?

Nežinau, kieno motina yra viltis, bet šįkart ji buvo teisi! Vieną niūrią popietę, beprotiškai liūdną ir šaltą, su šypsena mylinčiomis rankomis buvau ištraukta iš to žieminio maišo, švelniai paguldyta ant lovos ir man pakuždėjo, kad nors vasaros čia nebėra, visuomet įmanoma į ją nuvykti!!! Sakiau?

Dabar linksma sau kaišioju liežuvį susiraukusiems megztiniams aukštais kaklais, maivausi kaip beišmanydama prieš striukes su kailiukais – berniukai ir mergaitės, dėdės ir tetos, surūgėliai ir sušalėliai, pavydėkit – išvykstu ten, kur termometras lekuoja rodydamas trisdešimt penkis pliuso!!! Aš jau net nekalbu apie visus istorinius kultūrinius paveldus, neužsimenu apie koralus ir margaspalves žuveles, tyliu dėl smėlėto paplūdimio ir nuolat amžinu nematomu judesiu traukiančios dykumos, ką jau ten!

Į Egiptą!