Stanislavas Lemas: Soliaris
Tam tikrą laiką buvo populiari (uoliai laikraščių skleidžiama) pažiūra, kad mąstantis okeanas, kuris supa visą Soliarį, yra gigantiškos smegenys, kurios, besivystydamos milijonus metų, pranoko mūsų civilizaciją. Tai esąs kažkoks „kosminis jogas”, išminčius, įkūnyta visažinybė, kuri jau seniai suvokė bet kokios veiklos bevaisiškumą ir todėl kategoriškai atsisako su mumis bendrauti.
Prieš žiūrėdama filmą, jei įmanoma, stengiuosi perskaityti knygą, pagal kurią jis sukurtas, ypač jei tai gera knyga (ir geras filmas), kad visi vaizdiniai iš pradžių susidėliotų mano galvoje, o ne būtų pasufleruoti režisieriaus. Ketinu žiūrėti ir Tarkovskio Soliarį su Banioniu, ir naująjį holivudinį su Clooney, nes man labai smalsu, ar įmanoma vaizdais ekrane perteikti visas tas rašytojo psichodelines vizijas apie tai, kokius Soliario vandenyno kūrinius išvystume priartėję prie jo paviršiaus. Kaip suprantu, Tarkovskis nė nebandė to daryti, bet su šiuolaikine kompiuterine grafika galima pabandyti?
Mes nieko kito neieškome, tik žmonių. Nereikia mums kitų pasaulių. Mums reikia veidrodžio. Mes nežinome, ką veikti su kitais pasauliais. Užtenka to vieno, jau juo springstame. Mes norime surasti savo paties idealizuotą paveikslą — tai turėtų būti pasauliai, turintys tobulesnę už mūsų civilizaciją. Kitose tikimės atrasti mūsų primityvios praeities atvaizdą. O anoje pusėje esama kažko, ko nenorime priimti, nuo ko ginamės, nes atvežėme iš Žemės ne vien tik dorybių distiliatą, didvyrišką žmogaus monumentą! Atskridome čia tokie, kokie esame tikrovėje, o kai anoji pusė parodo mums tą tikrovę, tą jos dalį, kurią nutylime — negalime su tuo susitaikinti!
Romanas patiko, visų pirma dėl svarstymų apie antropomorfinę ir todėl tokią siaurą žmonių mąstyseną, susijusią su gyvybe kitose planetose. Taip pat įdomu kartu su autoriumi panagrinėti žmogaus, bandančio išsiaiškinti, ar jam nepasimaišė protas, logiką. Ir žinoma, tie fantastiški vaizdai, kuriuos kuria Soliario vandenynas – mmm, pasaka…
Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 9.