Spontaniškai nujaučiama laimė

Žinot, kas yra geriau už klinikiškai garantuotą laimę? Kai MekDrop tą mano įrašą įtraukė į savo Top Favourite, sulaukiau daug daugiau skaitytojų. Ir pagalvojau, kad kai tapsiu kieta bloggere, kursiu teminį blogą vien apie laimę. Jį galės skaityt laimingi žmogai arba norintys tokiais būti. Nors verksnių blogų tikriausiai niekada nebus mažiau. Whatever.Tai sakau ar žinot, kas yra geriau už klinikiškai garantuotą laimę? Spontaniškai nujaučiama laimė. Tokia, kaip mano iliustracijoj —–>
Kai žinai, kad Tavęs laukia kai kas labai skanaus. Dar to neragauji, bet kvapą jau gali užuosti. Aišku, gali kas nors atsitikti (sako draugai pesimistai, išdidžiai vadinantys save realistais) – suskambėti telefonas, Tau šnekant su draugu (priešu, šnabžda realistai) atbėgti šuo ir suvalgyt Tavo skanėstą. Bet labiausiai tikėtina, kad taip neatsitiks (šunys geriečiai). Ir Tu mėgausies skanėstu! Mmmm… Bet tada laimė bus kitokia (m, reikės apie tai parašyt).

Tai vat man šiandien tokia neįtikėtinai laiminga (spontaniškai nujaučiant) diena. Širdelė daužos. Žiūriu per TV kas papuola. Bet nujaučiu nujaučiu gerus dalykus artėjant… Sunku bus užmigt. Sunku bus ryt nuo žmonių paslėpt toooookią plačią vidinę šypseną, kad ją tikrai reikia bent bandyti slėpti, nes pirštais kaip beprotę užbadys. Dar tai vadinama mėgavimusi procesu, o ne rezultatu. Čia filosofiškai. Oi… Nu bet kad ir kvepia!