Sočios saulėtos gyvatės

Jau kelintą dieną iš eilės man žmonės skundžiasi mieguistumu. Išvadinu meškom ir meškinais, kuriems žiemos miego stadija atėjo – nepyksta. Ko čia pykti, kita vertus, jei tiesa.

Trūksta saulės ir man. Porina protingi mokslininkai, kad dirbtinės šviesos gausa gali padėti smegeninę apgauti imituojant gerus šiltus laikus. Sukitės, elektros skaitliukai, švitinkite mane, stikliniai gumbai, leiskite man vasaroj gyventi!

Mane išgirdo. Apšviesta braidžioju balose. Tiesa, vonios kambary. Nes niekas nesakė, kad tų mišrainių, kurios po Naujųjų sutiktuvių savaitę šaldytuve nesuvalgytos nakvojo, negalima tualetui sumaitinti. Užsikimšo. Per sotu. Vyrai pakaušius pasikrapštę nusprendė, kad reiks kažkokią gyvatę įleisti. Kad suvalgytų.

Niekas, atrodo, net nesiruošia nupuošti kalėdinių puošmenų, nors jau sekmadienį reikėjo. Namie mano eglutė vazonėlyje. Vis viena konteinerin nemesiu, bandysim močiutės sode augint. Tai dar ir žaislų nenukabinu. Darbe dirbtinės. Nebyra, taipogi nėra reikalo paslėpt. Šventinių nuotaikų simbolika padeda išlaikyti džiugesnę nuotaiką? Ar dėl to mieguistumo visi tingi?

Po nežinau.lt manęs pristatymo lankytojų skaičius tiek pakilo, kad nuo šešiolikto laiptelio į Jumis žiūrau. Nesvarbu, kad tik šiandien. Vis smagu.