Šiaušiant lapus ir puslapius

Viskas taip sugalvota, spalvota ir susukta į voratinklius, klaikiai garsiai alsuoja ir supasi rudenyje. Apvarvėję langai, migloti rytai, per šalta užmigti. Po erotizuotos Murakamio vasaros ateina norvegiškai niaurūs Herbjørg Wassmo vakarai.

Tai vadinama pasaulio pažinimo pamokomis, prasidėjo pradinėse klasėse. Haruki išdavė, už ką mane myli tie, kurie noriu, kad mylėtų. Atsuko žiūronus, pro kuriuos vyrai spokso. Kantriai ir nuosekliai. Švelniai dirdamas odą. Tššš tššš dar pakentėk truputėlį. Pasaulis taip keistai mistifikuotas, mes nebyliai sapnuojam savo kasdienybes, klaidžiojam nesančiais koridoriais ir nesiliaujam mylėtis. Vairuojam paplūdusiom gatvėm, miestas yra migla.

Herbjørg yra moteris. Moko išjausti tai, kas neišvengiama ir sproginėja purslais. Išrėkti susikaupusią tylą, padėti galvą mamai ant kelių, atsikvėpti ir eiti. Mano vardas yra pirmyn. Aš nuolat mokausi. Nesiliauju gurkšnoti vaiskios patirties, juoktis ir susikurti nemigos priežasčių.

Ir žodžių reikia mažiau, nei parašyta, kvėpteli skandinaviškas asketizmas.

Kliuksi viduje Asmeninis Auksinis Lietuviškas Ruduo.