Sekmadieninis įrašas

Sekmadienis, ypač jo vakaras, man yra liūdniausias savaitės metas. Toks liūdesys, koks būna pasibaigus ilgai lauktai šventei kitą rytą. You’re nothing till the weekend?
Norisi dar kažką išspaust – šiltas fimas, arbata, kvepianti laime, dar nenoriu sugalvoti, ką rytoj rengsiuos ir nusistatyti žadintuvo, bet prasideda vakarinės informacinės tv laidos, apžvelgiančios praėjusią savaitę, ir įkyriai zvimbteli žodelis reikia. Kodėl lietuviams sekmadienis pabaigia savaitę? Juk žodžiai įtakoja mąstymą, o ši – savijautą, jei sekmadienį pavadintume pirmadieniu arba papraščiausiai sauliadieniu (na žinai, Sunday, Sonntag), ir sakytume, kad štai, nauja pradžia, viskas prieš akis, pirmyn, o šeštadieniais švęstume viso to gėrio pabaigą, gal man dabar būtų linksmiau? Na ok, gelbėja kažkiek tie cinamoniniai pyragėliai su obuoliais. Ir kad pirmadienio rytas daug šiltesnis, kai atsibundi apsikabinus Jį / apkabinta Jo. Ok, ok, iš tikrųjų viskas gerai. Ryt prasideda kažkas. Nuostabus.