Saving private …?

Įvaizdis yra viskas.

Bet aš ne apie tai.

Savo džinsais, plaukų spalva, savo namų tapetų raštu ir darbinio kompiuterio wallpaper‘iu seku pasauliui pasaką apie savo požiūrį į jį. O mano conversai, mano vazonuose auginami greipfrutų medžiai, mano blogo šablonas, užrašai ant mano marškinėlių… Apie kokį, bliamba, privatumą kalbame? Viskas visiems atvirai skelbia apie mane.

Saugokit mane, saugokit. Filmuoja parduotuvėj, gatvėj ir degalinėj. Visi daugiau ar mažiau esame vieši asmenys, klausimas, tik kiek kitiems įdomus tas mūsų privatusis gyvenimas. O mes norim, kad jis būtų nors kam nors įdomus, svaigstam iš noro. Uch. Mes netgi brukam per prievartą savo įdomumą vienas kitam kaip skrajutes į paštadėžes (vienoj tokioj laiptinėj protinguoliai iš karto yra pasistatę dėžę joms mesti – kam namų šiukšliadėžę kimšt?). Girdžiu, kada kaimynai mylisi, o kada klauso Damien Rice, iš jų reikšmingų žvilgsnių sprendžiu, kad ir jie klausą turi.

O tada vakare įsijungiu tv, ir pamąstau, kad absoliutus žmogiškumo neturėjimas yra kišimas mikrofono tėvams, laidojantiems vaiką, klausiant, ką jie apie tai mano. Be komentarų.