Savi vs. svetimi: moralinė dilema
Po vakarykščiu įrašu komentarą palikusi Marija paskatino mane susimąstyti apie ribą tarp altruizmo ir savanaudiškumo. Taip, tikriausiai velniokiškai nekrikščioniška yra siekti gyventi tobulai gražiai, kai aplink esančiuose sąvartynuose benamiai dreba radę skanesnį kąsnį. Šitam reikalui pateisinti turiu savą teoriją – kiekvienas asmuo turi pasirinkimo laisvę. Esu tikra, kad jei likimas, keršydamas už aroganciją, paliktų mane be namų, pinigų ir galinčių padėti artimųjų, nenuleisčiau rankų. Rasčiau vietą, kur nusiprausti, apsirengčiau padoriausiais drabužiais ir ieškočiau darbo. Esu įsitikinusi, kad išsikapstyčiau. Blogiausiu atveju iš pašalpų gyvenčiau.
Kitas reikalas yra silpniausieji mūsų visuomenės nariai, kurie dar per maži stipriai keisti savo gyvenimą – vaikai. Marija vakar klausė, kodėl pirkčiau šunį, jei galima pasiimti beglobį iš prieglaudos. Kam gimdyti vaikus, kai tiek daug jau gyvenančių pasaulyje mažylių neturi tėvų?
Instinktas pratęsti giminę? Noras turėti ne tik emocinį, bet ir kraujo ryšį su savo atžala?
Net jei mano būsimi vaikai ir nepaveldės mano akių mėlio ar įžvalgaus proto, žinosiu, kad padariau viską, jog jie būtų kiek įmanoma arčiau mano subjektyviai įsivaizduojamo idealo. Kūdikio fizinė sveikata priklauso net nuo tėvų elgesio prieš pradedant gyvybę – narkotikai, alkoholis, tabakas tėvelių organizmuose tikrai ne gėris. Deprivacija pirmomis dienomis stipriai įtakoja vystymąsi likusį gyvenimą, šilumos ir meilės stoka atsiliepia pasaulio suvokimui. Todėl manau, kad įsivaikindamas apgyvendini namie tiksinčią bombą. Be jokios abejonės, mažyliai čia niekuo nekalti, jiems reikia tėviškos globos ir namų ramybės, augant vaikų namuose pasaulio vaizdas jiems dar labiau išsikreipia. Čia ir kyla klausimas – kiek savanaudiškumo turi noras auginti savo vaikus, kai imi svarstyti problemas, kurios iškiltų įsivaikinus svetimus?
10 Comments
Join the discussion and tell us your opinion.
hm manau per giliai kapstai .. nes jei pradeti gilintis .. tai oi oi kur galima nugrybauti .. o del pirmos pastraipos kad kiekvienas savo likimo kalvis . tu visiskai teisi .. manau is dalies tie visi bomzhai patenkinti savo gyvenimu .. beto esu girdejas .. kad prasydami ismaldos jie pasidaro toli grazu ne taip mazai pinigu .. tiesiog nesugeba tvarkytis su jais ir juos prauzia ..
Kadaise vienas žmogus man yra sakęs, viso pasaulio neišgelbėsi. Taip gaila beglobių vaikų, taip jie niekuo dėti, tačiau ar tik dėl to privalau atsiskyti savo gyvenimo? Paskirti jį tiems kam nepasisekė? Nemanau. kad ir kaip žiauriai skamba, bet sutinku su mintim, kad tie vaikai (na gal ne visi) yra tiksinčios bombos. teko susidurti su ne vienu iš globos namų paimtu ir įtėvių išaugintu vaiku, beveik 90 proc. buvo vaikščiojanti bėda. Tiek aplinkiniams, tiek įtėviams. Ir dalis sužinoję apie įsivaiknimą dar gi vietoj dėkingumo pyko. Galų gale pati žiauriausia mintis, bet yra natūrali atranka, yra genai ir …bent jau aš iš savosios patirties neatsisakyčiau savo vaiko dėl vaiko iš globos namų. Taip esu savanaudis.
Hmmm, keista man diskusija tema „Ar atsisakyti savo vaiko vardan ivaikinto”. Sieti suniuku ir vaiku situacijas (net jei jie auga prieglaudose), mano galva visiskai neteisinga. Nemanau, kad atsirastu bent vienas zmogus, kuris keliautu per pasauli su misija skatinti zmones ne gimdyti, o isivaikinti. Negirdejau nei vieno tokio atvejo ir nuosirdziai netikiu, kad isgirsiu. Todel ir diskusija apie tai man atrodo kazkaip tuscia. Be abejo, kad jei tik gali tureti savu vaiku ir ju nori – gimdyk! Pasauliui tikrai reikia vaiku gimusiu is didelio laukimo ir meiles! Neabejotinai! O apie ivaikinima bent as mastau taip – jeigu jau gali isauginti savo vaika, gal atsiras vietos ir silumos dar vienam. Galbut esu per naivi, taciau neapsivercia man liezuvis ju vadinti tiksinciomis bombomis. Kita vertus neatmesciau ir tokios galimybes, kad tie vaikai isauga „maziau vykusiais” ne tik del savo genu, kuriu pakeisti negalime, bet ir del visuomenes poziurio – et, vis tiek is vaiku namu, tad gali buti, kad nueis sunkeliais. Darau, ka galiu, kad taip nebutu, bet jei taip nutiks, nenustebciau…”. Toks susitaikymas pasamoningai turi itakos ir elgesiui su vaiku, o elgesys jau tiesiogiai lemia jo atsakomaji elgesi. Nesakau, kad visi iteviai augina ivaikius netikusiai, aip ir Jus (Pink ir komentuotojai) nesakote, kad visi ivaikiai niekam tike. Taciau kadangi vis dar nesiojame savyje sovietmecio saltuma, manau ne visada teisingai auginame vaikus is vaiku namu, todel jie tam tikru metu ir sprogsta.
stipriai čia kabinat su ta komentuotoja. moralines dilemas analizuojat. žmogaus determinizmą vs. aplinkos įtaką ir pasirinkimo laisvę.
Monika, ne visada tik dėl sovietinio šaltumo tie vaikai tampa „nekokiais” suagusiais. Kartais tai būna genuose. Ir kitaip to negaliu paaiškinti. nes tekę matyti nuo mažens auklėjamų, mylimų ir popijamų vaikų, kurie net nežinjo savo kilmės, tačiau gavosi tikrai nekas.
Ir vėl gi yra nemažai ir priešingų pavyzdžiuų. tad paaiškinti tik genais galime
Tikrai nepulsiu gincytis ir teigti, kad VISADA sovietinis saltumas viska sutvarko. Be abejo yra ivairiu priezasciu. Tiek genai, tiek Pinkcity mineta deprivacija kudikysteje. Taciau norejau pastebeti, kad tuos vaikus laikyti tiksincia bomba nera teisinga. Tikrai zinau pavyzdziu, kai nuosavi, savo kuno ir kraujo vaikai nueina sunkeliais, nors taip pat buvo mylimi, priziurimi. Manau, vaika reikia priimti kaip vaika, o ne kaip galimu baigciu sarasa. Nes niekada negali zinoti, kaip viskas bus, koks jis isaugs. Tiesiog augini, darai ka gali, o uzauges jis vis tiek bus toks, koks turi buti.
Iš esmės esi teisi, teigdama, kad vaiką reikia priimti kaip vaiką. Kiataip net ir neįmanoma. Vis gi esu subjektyviai įstikinęs, kad vaikai iš globos namų yra padidintos rizikos zonoje.
Hmm giliai tu čia bandai kapstytis.
Tarkime paprastesnė situacija: eini gatve gražią vasaros dieną, nuotaika puiki, savimi pasitiki… ir staiga pamatai ant šaligatvio benamį, kuris prašo centų. Jis nutaisęs tokią kosminio liūdesio išraišką, kad negali praeiti pro šalį. Kas tada nutinka? ogi normaliam žmogui jis sugeba sukelti kaltės jausmą. Ir tada a) duodame jam centų ir taip kaltę „išperkame” arba b) pabandome supykti ant jo – juk jis pats dėl to kaltas. Ir tik labai retas sugeba duoti pinigų grynai dėl artimo meilės, nes tai reikštų „nusileisti” iki jo lygio, pripažintį jį kaip lygiavertį žmogų.
Taip ir su įvaikinimais, mano nuomone. Mes jaučiame, kad tai yra visuomenės problema ir norėtume kažkaip prisidėti prie jos sprendimo. Vienoks rezultatas bus jei mes priglausime svetimus vaikus genami nematomos kaltės, ir visai kitas rezultatas jei vedini nuoširdžios meilės.
[…] Jovitos įrašą apie savus ir svetimus vaikus, apie altruizmą ir egoizmą ir neištvėriau. Iš pradžių planavau rašyti komentarą, bet taip smarkiai išsiplėčiau, kad perkėliau viską į savo blogo […]
2barriers