Sapnai ir aš jų karalystėj
Man kažkas yra. Arba kažkas bus. Jau ketvirtą naktį iš eilės sapnuoju reikšmingiausius savo gyvenimo žmones. Paeiliui kas naktį, ryškiai ir spalvotai. Negaliu pasakyti, kad labai tikėčiau pranašiškais sapnais, kurie atskleidžia ateitį, perspėja apie pavojus ir panašiai. Gal dėl to, kad tokių dalykų man nenutinka. Tiesa, neretai pasitaikančius déjà vu aiškinu hipoteze, kad tai sapnavau, bet paprastai šie keistumai nebūna reikšmingi.
Vienas dalykas – atsitiktinumas, du – sutapimas, trys jau sukelia smalsumą ir abejonę, bet ketvirtas man siejasi su dėsningumu. Ir jau keturias naktis iš eilės paeiliui sapnuoju istorijas, kurių pagrindiniai veikėjai (po vieną kiekvienam) yra mano mylimieji ir artimieji, arba tokiais buvę. Tarsi koks ligšiolinio mano gyvenimo santykių apibendrinimas.
Apskritai laikausi nuomonės, kad sapnai yra loginio mąstymo nevaldomas pasąmonės srautas, kuris, pagaliau atsipalaidavęs iš sąmoningumo gniaužtų, savaip sprendžia dienos bėgyje kilusias problemas. Pažvelgusi į jas iš kitos perspektyvos, pasąmonė pasiūlo savotiškas išeitis, kūrybiškus sprendimus, ir tokiu būdu mums padeda. Tačiau kadangi sapnuose kylančius atsakymus vertiname dieniniu loginiu mąstymu, mums gali būti sudėtinga atkoduoti siūlomus sprendimus.
Tai vat dabar ir mąstau sau atsisėdusi: ar pasąmonė stengiasi man kažką pranešti? Į kelis sapnus tikrai nekreipiau dėmesio, bet dabar, kai tai tampa panašu į serialą… Oi.
8 Comments
Join the discussion and tell us your opinion.
Sapnus vertinu panašiai… Bet štai neseniai susapnavai lygiai tokį patį košmarišką sapną, kokį sapnavau vaikystėje ir iki šiol atsimenu. O būdama paauglė sapnuodavau vis tą patį – kad stoviu ant kopų prie jūros ir bangos tampa tokios didelės, kad pasiglemžia visą smėlį. O aš atsibundu tada, kai pamatau, kad nespėsiu pabėgti. Arba nubėgdavau iki namuko, bet už lango pamatydavau, kaip kyla vanduo. Galų gale sapnai liovėsi, kai vieną kartą išsigelbėjau nuo bangų ir pabudau žinodama, kad nepaskęsiu. Iki šiol neišsiaiškinau sapnų reikšmės. nesusieju jų su jokiais gyvenimo įvykiais.
Turėjo būti – susapnavau 🙂
Sapnai keista pasamonės veikla. Sapnavai mane? 😀
Gal būt, tiesiog prieš užmigdama nejučiomis pagalvojai apie savo artimuosius ir susapnavai, kitą kart jau galvojai apie sapną ir taip tęsiai jį toliau. Kažkada vieną sapną išssapnavau „serijomis” savaitę. Nepamenu, apie ką jis, nes sapnai turi įprotį dingti kuo greičiau iš atminties. Nebūtinai sapnai turi kažką rodyti (nors, kartais gali, pvz. Mendelėjavas susapnavęs savo periodinę elementų lentelę), tiesiog atskiros pojūčių nuortupos susiliejančios į vieną vaizdą. Kiek domėjausi psichologija, tai mūsų smegenam patinka viską sudėlioti į „lentynas”, sukurti informacijos ryšius, pavyzdžiui pasakius žodį ANANASAS. Ar tyliai galvoje neiškyla jo vaizdas ir nesijaučia jo skonis?
Taip būtų per daug paprasta, jei tik pagalvočiau ir susapnuočiau. Tame ir esmė, kad apie kai kuriuos asmenis jau seniai nebuvau nei mintelės sumislijus…
Įdomu. Lauksim tęsinio 🙂
O kur tesinys? 🙂
[…] pats rašiau apie vidinį balsą, PinkCity rašydama apie sapnus šiek tiek užsiminė apie déjà vu, tai nusprendžiau vėl pasidomėti, […]