Samanta Schweblin: Stiklo akys

Ji užmirštų visus tuos dievus ir be menkiausio pasipriešinimo leistųsi žemėn. Atsiduotų jai. Alina kartojo tai sau mintyse, bet nebegalėjo užsimerkti. Ji kvėpavo, stovėdama tarp apskritimų, tarp šimtų veiksmažodžių, nurodymų ir troškimų, ir vis daugiau ją atpažinusių žmonių ir kentukių pamažu būrėsi aplink glaudesniu ratu. Ji buvo tokia įsitempusi, kad net girdėjo, kaip traška kūnas, ir jai pirmą kartą šmėkštelėjo geliančios baimės vejama mintis, kad galbūt atsidūrė pasaulyje, iš kurio pabėgti neįmanoma. 

Pasaulyje sparčiai populiarėja naujas žaislas – pliušinukas su įtaisyta kamera ir mikroschema, leidžiančia žaislą valdyti atsitiktinai parinktam vartotojui, nuolat stebėti šeimininko gyvenimą internetu ir kažkiek bendrauti. Nuostabus išradimas, leidžiantis tyrinėti pasaulį, užmegzti artimus ryšius, primenančius augintinio ir jo globėjo santykius, netgi gelbstintis gyvybes – šeimininką stebintis žmogus iškviečia greitąją pagalbą insulto atveju.

Žinoma, kiekvienas išradimas turi ir tamsiąją pritaikymo pusę – šiais žaislais naudojamasi piktais kėslais, šeimininkai šantažuojami, grasinant paviešinti video medžiagą iš itin privataus jų gyvenimo. Rašytoja pasitelkia šią žaislų analogiją kvestionuodama šiuolaikinę interneto kultūrą, kurioje esame linkę atsisakyti privatumo vardan bendrystės ir ryšio kūrimo. Norime dalintis savo kasdienybe, atrasti panašumus, prasklaidyti vienatvės miglas, tačiau įsileisdami kitą į savo pasaulį visuomet rizikuojame būti sužeisti, įskaudinti, apgauti.

Nuostabi talentingos autorės knyga, meistriškai sudėliota iš daugelio siužetinių linijų, puikiai susivejančių į visiškai tikėtiną ateities pasaulio reginį.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.