Sally Hepworth: Anyta

Kas mes esame po to, kai mūsų nebelieka? Svarstau apie tai. Geras klausimas, vertas apmąstymų. Daugelis žmonių nesugebėtų iškart atsakyti. Jie surauktų kaktą, minutėlę pagalvotų. Gal net per naktį. Paskui pamažu iškiltų atsakymas.
Mes esame mūsų vaikai. Anūkai. Proanūkiai. Esame visi tie žmonės, kurie gyvens toliau, nes gyvenome mes. Esame mūsų išmintis arba intelektas, arba grožis, persisunkęs per kartas, toliau srūvantis į pasaulį, keičiantis jį.

Psichologinis trileris, kuriame aiškinamasi, kas nužudė anytą. Istorija pasakojama iš kelių pozicijų – marčios ir anytos, retkarčiais įterpiant ir kitų veikėjų nuomonę. Jei iš pradžių norisi stereotipiškai apibendrinti situaciją – a, aišku, čia yra taip ir taip, kuo toliau, tuo daugiau niuansų išlenda, kai sužinome įvykių priešistorę ir kaip knygos veikėjai tapo tokiais, kokiais tapo.

Didelio įspūdžio romanas nepaliko, tos žadėtos įtampos irgi daug nejutau. Taip, smagu buvo spėlioti, kas ir dėl ko tapo žudiku, bet autorės mėtomos užuominos buvo pernelyg akivaizdūs kabliukai – va, žiūrėkit, numesiu šitą, kad galvotumėt, kad jis žudikas, o dabar – šitą, kad jau imtumėte spėlioti, jog visgi ji. Na, kažkaip dirbtinai kuriama įtampa.

Pakankamai popsiškas kūrinys, bet smagu buvo pažvelgti į šeimos gyvenimą iš anytos pozicijos.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 7.