Saldumas keičiant darbą

Aplinkui visi keičia darbus. Artimieji ir pažįstami. Namie, darbe ir blogosferoj. O man taip dreba iš ilgesio širdis, net ir rankos virpa, nes maloniai saldus balto pavydo kamuolys pošonkaulinėj erdvėj ritinėjasi. Ir purto mane. Labai džiaugiuosi už juos. Tas jausmas, kai pasakai, kad išeini iš darbo, man prilygsta euforijai, kurią patiri šviežiai įsimylėjus. Trapu, nes absoliučiai nežinai, kaip bus. Kadangi nepataisomai esu užkodavus savyje teiginį, jog gali būti tik geriau, natūraliai tas nežinomybės jausmas labai apsąla.

Naujos patirtys, nauji žmonės, nauja darbo vieta, nauja atsakomybė, naujas kelias, kuriuo važiuoji į darbą. Tie tyrinėjantys naujųjų kolegų žvilgsniai, darbo vietos susitvarkymas pagal save, ar patogi kėdė?

Arba paskutinės dienos sename darbe – iš pradžių kai dar kolegos nežino, kad išeini, paskui jau kai žino. Sentimentalios prisiminimų smulkmenos, viskas, kas buvo gerai ir blogai, Tavęs klausia, kodėl išeini, sakai: radau geriau, arba: užkniso, arba dar ką nors, ką tik sugalvoji.

Ir ta paskutinė diena, kai gali išeit anksčiau, arba visai anksti, grįžinėji namo, ir tas neperkalbamas laisvės jausmas, uf… Tiek laisvės, kad net nesugalvoji, ką čia nuveikus – namų nesinori tvarkytis, pasidarai arbatos, įsijungi TV, nieko nerodo tokiu metu, vaikštinėji iš kambario į kambarį…

Mm, man gera bent svajonėse tai pajausti. O gal greitai ir išsipildymas bus. Juk svarbu iš pradžių mintyse susikurti tikslų paveikslą, juo patikėti, tada pokšt įvykių grandinė ir ridenasi…