s p A R K l e

Niekad kažkaip neperku tų visokių bobiškų žurnalų, bet negaliu pasakyt, kad tokį pasistvėrus man būna nuobodu. Iki valiai jų prisivartau laukdama pas kirpėją, kosmetologę ir netgi batsiuvį, nes esu baisiai punktuali, o palaukti vis tenka ir tenka…

Kolegė vat ką tik nusipirko „Žmones”, perverčiau greitutėliai, ir nu ką galiu pasakyt – gražu, kai gražūs žmonės gražiai gyvena ir augina gražius vaikus bei šunis. Gražiai tuokiasi, gražiai skiriasi, gražiai rengiasi, gražiai nusirengia. Žavingas gyvenimas su fejerverkais ir šampano purslais. Su šilkiniais miegamaisiais ir gipiūrinėm vestuvinėm suknelėm.

Kažkaip net šviesiau patampa ir man gyvent. Natūralu, visi mes brendam per tas pačias balas, kvėpuojam rūkais atvėrę langus ir parduotuvėj ieškom naujų sūrelių. Ir galim įsijungti visas šviesas kambariuose, dailiai susišukuoti ir žvaigždiškai šypsotis. Paskambina direktorius, pasitikslina, ar čia tikrai aš atsiliepiau, nusistebi, kaip balsą pakeičiau – tiesiog – šneku žvaigždiškai įdomiai, juk galiu sau leisti būti kuo panorėjus (Gwyneth, Meg, Kirsten?).

Ir taip ponai ir ponios, šįvakar einu į teatrą, į premjerą. Me, myself and I. Ir Jis, aišku. Liūdnas vakaras šuniui nusimato, bet ne veltui šuniškas gyvenimas šunišku vadinamas.

O jūs atraskit savyje žvaigždę, padovanokit jai gėlių ir šiltą vakarą. Nusipelnė gi.