Rudens mandala

Spalio mėnuo man šįkart itin užimtas ir darbingas – vos spėju suktis, nuo vienos veiklos persiorientuoti prie kitos, rytais tenka anksti keltis, kad viską spėčiau, o vakare atsigulus – prisiminti visus atsipalaidavimo metodus, kuriuos žinau, kad galvoje nebedėliočiau rytdienos užduočių.

Iš tiesų jaučiuosi puikiai – po ramios tingios vasaros toks veiklumas itin energizuoja ir motyvuoja.

Vakar netikėtai gavau žinutę, kad mirė mano buvusi klasiokė. Tokia sukrečianti naujiena nori nenori sustabdo lėkimą ir grąžina atgal žemėn (atgal į save?).

Šiandien sėdėdama prie karsto turėjau retą galimybę ilgą laiką pabūti tyloje. Riba, ties kuria susiduria gyvenimas ir mirtis, neišvengiamai sugrąžina mus prie apmąstymų apie egzistencijos prasmę.

Riba tarp būties ir nebūties tokia trapi, ją peržengti užtenka akimirksnio. Vienos sekundės, po kurios viskas, kas buvo be galo svarbu ir reikšminga, netenka jokios prasmės. Apie kurią mąstant kartais norisi pervertinti savo prioritetus.

Dukros darželio šventėje dėliojome mandalą iš rudens gėrybių – taip simboliška. Kūrėme kažką, kam netrukus lemta iširti, tačiau koks džiaugsmas įgalinti vaizduotę, derinti spalvas ir faktūras, bendradarbiauti ir išlaisvinti kūrybines galias!

Lygindama gyvenimą su mandalos kūrimu nepasiduodu beprasmybės vilionėms. Taip, ateis akimirka, kai manęs nebebus, gal ji jau net tyko už kampo, tačiau dabar, kol esu gyva, esu pasiruošusi pilnavertiškai mėgautis.

O Tu?