Rudeniški trupiniai
Šiandien prisiminiau dar vieną priežastį, dėl kurios visai neliūdna sulaukti šaltojo rudens (iš tikrųjų tai nerealiai liūdna, bet stengiuosi išlikti optimiste ir sukrapštyti kažkokių privalumų) – greitai taps per šalta visą parą laikyti buto langus atidarytus ir tada smilkalų bei eterinių aliejų kvapai ne taip greit išsigaruos. Labai smagu buvo sulaukti vienos draugės pastabos, kad jos dukra, uostydama smilkalais dvelkiančią skarelę pareiškė, kad ši kvepia taip, kaip J. mama (t.y. aš).
O J. auklėtoja šįryt pašiurpusi save apsikabino ir ėmė glostyti sau pečius, kai pamatė, kad sūnų tokį vėsų rytą atvedžiau vien su džemperiu. Bet aš vakar visą dieną iki pat aštuonioliktos valandos praleidau besidegindama, apsirėdžiusi vien maudymuku, tai man atrodė, kad su džemperiu tikrai nesušals (atrodo, jog kategoriškai atsisakau priimti atėjusio rudens faktą).
Na ir jei baigiant temą apie J., tai šiuo metu skaitau knygą apie prancūzišką vaikų auklėjimą, kuris lyginamas su amerikietišku. Pvz., Amerikoje tėvams su vaiku ramiai pavalgyti restorane prilygsta kažkokiai kosminei odisėjai – mažylis nenustygsta vietoje, mėto maistą, klykia, veržiasi kažkur eiti, o vienas iš tėvų būtinai eina iš paskos. Labai džiaugiuosi, kad mūsų šeimoje vyrauja prancūziškasis modelis – atėję į kavinę mes atsisėdame prie stalo, sulaukiame meniu, išsirenkame, užsisakome ir pavalgome. Jei ilgai neatneša, vaikas pažaidžia mažomis mašinėlėmis čia pat ant stalo, kad labai nenuobodžiautų, arba pavartome kartu kokį žurnalą. Sesuo sako, kad taip yra dėl to, kad su juo į kavines vaikščiodavome nuo pat ankstyvos kūdikystės. Aš netgi norėčiau, kad jis truputį mažiau mėgtų visas tas viešojo maitinimo įstaigas, nes jau kartais ramiai neįmanoma pro jas praeiti be gudrių klausimų: „Mama, ar tu ne alkana?“. Prancūzai sako, kad mokyti vaiką kantrybės yra vienas iš esminių principų. Reikia tik patiems tėvams tos kantrybės pakankamai turėti.
