Romas Treinys: Dziedas

O šventvietė yra vieta, kur pasireiškia Galia, kur įmanomas ryšys su Ja, – tęsė senolis. – O ąžuolas yra materialus to ryšio įsikūnijimas. Tu tik pagalvok, prieš tūkstantį metų koks nors kėkštas, vykdydamas savo, o gal dievų valią pasėjo čia mažą taškelį, sėkmą, pradžios pradžią, kuri nuo to laiko auga vienodai į abi puses – kiek ji išleidžia šakų į dangų, tiek pat šaknų suleidžia į žemę. Medis auga į abi puses vienodai. Ir kas gali būti geresnis tarpininkas tarp dangaus ir žemės! Kur tu rasi geresnę bažnyčią?

Nedaug yra gerų lietuviškų istorinių romanų, arba bent jau aš nedaug žinau. „Dziedas” – tikrai vienas iš jų. Kėdainiuose įsikūrusių škotų Ramzų ir jų palikuonių akimis Lietuvos istorija pasakojama nuo septyniolikto amžiaus iki pat šių dienų. Karta keičia kartą, Lietuva dalijama ir perdalijama, ją puola švedai, rusai, vokiečiai, lenkai, bet tikri, esminiai, pamatiniai, vertybiniai dalykai išlieka – svarbiausia, kad žmogus žmogui žmogumi išliktų.

Teko laimė šį romaną, kurio veiksmas, kaip iš pavadinimo galima suprasti, vyksta Dzūkijos šiluose, šiose apylinkėse ir skaityti. Kai vaikštinėji po tuos saulės nutviekstus samaninius kilimus, virš galvos galingai pušų viršūnėms siūbuojant, geriau perpranti žmonių, čia augančių ir gyvenančių būdą. Linksmi, paprasti, šiltai bendraujantys, jų meilė gamtai nepastebimai atsiskleidžia visur.

Tai vienintelė autoriaus, dabar jau amžiną atilsį, parašyta knyga, ir joje, atrodo, sudėta visa meilė gyvenimui, Lietuvai, jos garbingai praeičiai, išmintis ir taurios vertybės. Gera skaityti.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.