Rokas Flick: Paskutinis traukinys

Šią knygą pasirinkau skaityti dėl pakankamai įdomaus laikotarpio, kuriame vyksta dalis veiksmo: Antrasis pasaulinis karas ir pokaris, bei vietovių – veikėjai ne kartą atvyksta į Kauną. Šiuo požiūriu knyga nenusivyliau – autorius, detaliai išstudijavęs praeities smulkmenas, išsamiai perteikia skaudžias karo aktualijas, nesibodi aprašinėdamas žiaurumus ir niūrą alkaną kasdienybę. Smalsu persikelti į anuometinį Kauną, sužinoti, kaip atrodė miestas, būdamas Laikinąja sostine.

Tačiau čia visas įdomumas ir baigiasi. Teneįsižeidžia šio rašytojo gerbėjai (išsižiojau sužinojusi, kad tai ne pirmasis jo kūrinys), bet tokios prastos knygos dar niekuomet nebuvau skaičiusi. Jos stilius priminė mano pačios pirmuosius rašytojiškus bandymus, kuomet, būdama penktokė, kūriau romanus į sąsiuvinius langeliais. Neįsivaizduoju, kodėl buvo nuspręsta išleisti šį kūrinį, negi tik dėl istorinės tiesos?

Veikėjų charakteriai piešiami tragiškai – iki galo taip ir nesupratau, ar pagrindinis herojus yra smalsus, nerimastingas, slegiamas praeities, teisuolis, išdavikas, godus gobšūnas, atlaidus švaistūnas ar nuotykius mėgstantis gašlūnas? Tiesiog prieš akis neiškilo aiškus nė vieno veikėjo vaizdas. Ne veltui sakoma, kad rašytojai yra geriausi psichologai, iki giliausių gelmių pažįstantys žmonių charakterius – jų perteikimo ir tikiuosi atsivertusi knygą. Čia to visai neradau. Veikėjų veiksmai ir kalba prieštarauja patys sau, istorija pilna nenuoseklumų ir kvailų klaustukų.

Kai jau supratau, kad nieko gero iš knygos neverta tikėtis, ėmiau smagintis tais absurdiškais neatitikimais: jei tiesiogine kalba veikėjas akivaizdžiai išreiškia, pavyzdžiui, nerimą ir susirūpinimą, autorius po kablelio ir brūkšnio pareiškia, kad tai buvo kokia nors priešinga emocija, tarkim, smalsavimas ir šelmiškumas. Ir taip nuolat! Nesilaikoma elementarių rašymo taisyklių, už kurių nepaisymą mokytojos jau septintokams raudonai pribrauko sąsiuvinius – vienoje pastraipoje sakinys po sakinio kartojamas Svetlanos vardas, kažkodėl nepakeičiant jo įvardžiu ji ar tiesiog moterimi; jei tiesioginėje kalboje veikėjas prašo liautis ašarojus, iš karto po to į jį pažvelgiama ašarotomis akimis…

Į siužetą, matyt, pikantiškumo dėlei įpinta meilės istorija. Visai nevykusi. Bendrauja bendrauja normaliai vyras su moterimi, ir staiga nei iš šio, nei iš to jau abu sau sako įsimylėję, ji netgi svarsto, kad gal negerai už jo ištekėti ir išvykti palikus artimuosius. Iš kur visa tai? Knygą baigiau skaityti vien dėl to, kad pasimėgaučiau vis labiau nustebinančiais neatitikimais, nenuoseklumais ir netikėtumais.

Iš pradžių varčiau knygą, ieškodama vertėjo pavardės – vyliausi, kad tiesiog man į rankas pateko katastrofiškas vertimas, tačiau ne, kūrinys rašytas lietuviškai. Manau, kad ne vienas vertėjas sugebėtų pataisyti bent bendrąsias stiliaus klaidas.

384 puslapiai, kuriuose, deja, nesugebėjau rasti nė vienos man bent kiek patinkančios citatos.