Rinkimų dieną nebūk vienas

Atrodo, kad visas pasaulis išmiręs, išskyrus mane ir nuomininkę, kuriai paskambinau norėdama atsiimti rinkėjo pažymėjimą, mat ji gyvena ten, kur registruota aš, bet dabar ji Palangoj. Vėl reikės meluoti, kad pamečiau. Aš nesuprantu, visi miega, ar visi kažkur įnirtingai siaučia ir kažką švenčia (eilinę nepergalę dainų dainelėj?), o manęs specialiai nepakvietė? Oras suknistas, ypač mano garbanotai galvai, o naktį dar neradau kur mašinos pasistatyt, tai dabar teks risnoti per šitą šlapumą šimtą gatvių. Gerai, ne šimtą, matau mašiną per langą, o aplink dar dešimtys kitų mašinų, nes visi atvažiuoja čionai balsuot. Reiškia neišmirė ir nešvenčia.

Esu tokia suknistai empatiška, kad nevartodama alkoholio ir būdama tarp jį vartojančių apgirstu lygiai taip pat. Skirtumas tik tas, kad po vakarėlio ramiausiai sėdu už vairo ir grįžtu namo (ir nerandu kur prisiparkuot, sakiau jau). Ir tada mano apsvaigusion galvon sunkiasi beprotiškos mintys, pilasi poezija ir proza, tramdau save: nepublikuok to dabar, rytoj blaivia galva perskaitysi ir nuspręsi. Ką čia gali spręst, man pagirios nuo neišgerto alkoholio – noriu kopūstų sriubos. Ir egzistencinis nerimas. Siaubas kažkoks. Imu galvot, ką daryt su savo gyvenimu, visi aplinkui pučiasi puikuojasi atradę nišas ir save jose. O aš ką? Kartais atrodo, kad mano gyvenimas vėluoja. Arba mano pasas meluoja.

Išsiviriau kopūstų sriubos.

Dar pasakyčiau, kokio kvapo haliucinacijos mane šiandien kamuoja, tai iš viso.