Ričardas Gavelis: Vilniaus pokeris
Suvokiu pasaulį kur kas esmingiau, be tos apgaulingos laiko pinkliavos. Buvau išmokytas slaptojo suvokimo meno pirmiausia sapnuose ir vizijose, paskui čia, pirštais apčiuopiamam pasauly. Vis dažniau neskiriu banalaus žmonių laiko, jis pernelyg apgaulingas, vilioja į šalį nuo esmės, kuri slypi viename dideliame VISA. Man nevalia apsigauti manant, jog kažkas „jau praėjo”, o kitkas dar tik „ateis”. Toks mąstymas griauna didžiojo VISA vienybę. Dabar sėdžiu prie savo stalo bibliotekos kabinete ir kruopščiai dėlioju standaus popieriaus korteles. Dabar visiškai nuogas stoviu priešais veidrodį. Dabar smengu į svaigų juodaakės kirkės kūną. Dabar bugščiai įžengiu į seną namą sodo gilumoje… Įžengiau, įžengsiu, galėčiau įžengti… Tatai vienu metu vyksta didžiajame VISA, tie tariami skirtumai neturi prasmės, jie nėra esmingi. Kas yra esminga? Kad visada, kiekvieną mirksnį, tyliai ir lėtai merdėju viename dideliame VISA.
Ilga buvo mano kelionė iki šios knygos. Nujaučiau, kad čia kažkas nepaprasto, ką privaloma perskaityti kiekvienam lietuviui, bet vis baugino iš apžvalgų susidarytas įspūdis, kad romane daug tamsos, beprasmybės, alkoholio. Manęs visai nežavi veikėjai, savo liūdesį ir skausmą skandinantys svaigaluose, darantys nesąmones ir paskui pusę pamirštantys.
Impulsą visgi paimti „Vilniaus pokerį” į rankas davė aplankyta šiam kūriniui skirta Oskaro Koršunovo kuruojama paroda MO muziejuje. Ji giliai sukrėtė ir sujaudino, todėl jaučiausi pasiruošusi ir ją inspiravusiam romanui.
„Vilniaus pokerį” skaityti tikrai nėra lengva. Autorius tave murkdo klaikioje tuštumoje, beprasmybės laike be jokios prošvaistės ar vilties ištrūkti. Bukas skausmas, neįsivaizduojamas žiaurumas, nulis pasitikėjimo. Deja, bet vėlyvuoju sovietmečiu mūsų tautai teko tai realiai išgyventi.
Istorija pasakojama iš kelių veikėjų perspektyvos, tačiau dar daugiau sumaišties kelia tai, kad skiriasi ne tik įvykių interpretacijos, bet ir patys esminiai faktai. Tuo romanas savotiškai žavus ir netikėtas, nors ir tęsiamas 528 puslapius.
Džiaugiuosi juos įveikusi, ir nors kūrinio pradžioje jis mane tiek paveikė, kad ketinau skirti visus dešimt balų, ilgainiui entuziazmas slopo ir paskutinius skyrius teko stumti save, kad pabaigčiau.
Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.
