Ray Bradbury: Nužudykime Konstanciją

Žengiau žingsnį pirmyn ir vėl atitraukiau koją atgal.
Išgirdau dar vieną tamsaus vandenyno bangos puolimą į bekraštį krantą.
Tuomet ryžtingai pasisukau ir nuėjau pirmyn per tirš-
čiausią tamsą, vis gilyn į juodžiausią naktį, tolyn nuo duobės į
visų išėjusių erdves, ieškodamas durų, vedančių į taip išsiilgtą vakaro dangų.
Neįtikėtinai mažus Ratigan batukus nunešiau prie Ratigan pėdų įspaudų ir švelniai įstačiau į juos.
Tą pačią akimirką pajutau, kaip mano petį paliečia mano angelas sargas.

Na labai jau savotiškas rašytojas tas Bradbury – šiaip jau nuoširdžiai vertinu originalumą ir nepaklusimą įprastiems standartams, tačiau šįkart romanas buvo tiesiog ne mano stiliaus. Sunku suprast, ką skaitai – bet ne dėl to, kad siužetas ar terminai kažkokie sudėtingi būtų, tiesiog informacijos skaitytojui labai nedaug suteikiama.

Nuo vienos scenos netikėtai ir neperspėjus peršokama prie kitos, dialogai jau tokie lakoniški (ir tuo savo glaustumu netikroviški), kad išties sunku suvokt, kas čia ką sako ir ką turi omeny. Na, žodžiu kažkokia maišalynė – po kurio laiko lyg ir supranti visą bendrą istoriją, tačiau pats skaitymo procesas didelio malonumo nesuteikia. Siužetas gal toks visai nieko, įdomiai sudėliotas.

Esu kažkada skaičius Bradbury 451° Farenheito. Man atrodo, kad šių dviejų kūrinių man jau ir užteks pažinčiai su rašytoju.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 6.