Rasta po eglute

Atkakliai auganti vaikystė, įnoringai reiškianti teises į gyvenimą, užsimiegoję rytai (nes Tu vakare jau ne tokia, suokia Requiem), sunerti pirštai, bučiniai į pilvą, ilgesys sėdint ant palangių, kojomis tabaluojant į sutirštintas užsaldintas svajonių sutemas, iki aštrumos gilumos sukandžioti žodžiai, salsvas kraujo skonis, pusryčiai su džiūvėsėliais, paežerėse pamirštos rugiagėlių puokštės, aprasojusios apkvaitusios apnuodytos aptaškytos aplaižytos apibertos bučiniais, prisikėlusios puolusios amžinos, narsūs sugrįžimai, akiplėšiški žvilgsniai į pasaulį sprogdinant akis, druskuotas oras kalnuose, braškės su grietinėle, mirtinai prakaituoti nuovargiai, amžinai kartu.

Mažyliai šunyčiai šlapiomis nuo meilės nosimis. Užrašai, kad su Tavim lengva būti laimingu. Megztiniai.

Apsižvalgiusi užverktom akim vaikystė pastebėjo, kaip klaikiai labai ji tapo suaugusia, persikreipė nuo kvapnaus išsipildymo svorio, ir nieko negali kaltinti – tokiuose žaidimuose nesužalotų nebūna. Lieka tik mokantys išsisaugoti. Ir išsaugoti.