Radvilė Racėnaitė: Žmogaus likimo ir mirties samprata lietuvių folklore

Lietuvių liaudies kultūroje atsiskleidžia keleriopas žmonių požiūris į likimą. Viena vertus, skatinta nesipriešinti nulemtai gyvenimo eigai. Beprasmiška mėginti išvengti tokių dalykų, kaip išpranašautos vedybos ar ankstyva mirtis. Antra vertus, folkloro kūriniuose mokoma, kokiais atvejais gyvenimą galima pagerinti. Iš esmės koreguoti galima tik su materialine gerove susijusias gyvenimo sąlygas. Numanant apie mitinę laiko ypatumų kaitą, mitologiškai motyvuotais maginiais veiksmais esą galima pagerinti arba pabloginti ne tik naujagimio, bet ir suaugusio žmogaus lemtį. 

Rūpindamasi augalais namuose ir kieme žinau, kokios svarbios yra visos augalo dalys. Jei nupjausi ir nupjausi lapus, galiausiai nunyks ir šaknys, o gražiausiai žydintis žiedas nuvys, jei tik šaknys bus pažeistos. Esu tikra, kad tas pats principas galioja ir kalbant apie žmogaus psichologiją. Mums svarbu ne tik orientuotis ir suvokti save šiandienos kontekste, bet ir pažinti kultūrines šaknis, kurios neišvengiamai, mums tą suvokiant arba ne, lemia mūsų dabartinę tapatybę.

Todėl buvo nepaprastai įdomu skaityti šią knygą – monografiją apie mūsų etninę pasaulėžiūrą, nagrinėjančią filosofines mirties ir likimo temas. Skaitinys itin moksliškas, nėra jokių lyrinių – romantinių nukrypimų, kaip galėjo būti, nors gal tai ir garantuotų knygai didesnį populiarumą.

Šiandien esame linkę įvairius prietarus priskirti kvailoms praeities nesąmonėms, tačiau įsigilinus į jų kilmę ir prasmę seniau gyvenusiam žmogui, aiškėja visai kitoks pasaulėvaizdis, kuriame tampa reikšmingos tokios smulkmenos, į kurias dabartiniame gyvenime net nesugalvotume kreipti dėmesio (pavyzdžiui, ar žinojai, kad negalima šluoti namų, kai koks nors šeimynykštis yra išvykęs į kelionę?).

Įdomi, objektyvi ir naudinga knyga, dedikuota autorės seseriai Jurgai Ivanauskaitei.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.