Rachel Cusk: Tranzitas

Pastaruoju metu vis pamąstau apie blogį, kalbėjau toliau, ir imu suprasti, kad jis nėra valios vaisius, o jos priešybė, pasidavimas. Blogis verčia vardan troškimo atsisakyti pastangų, išsižadėti savidrausmės. Tam tikra prasme tai aistra. 

Kai kurios knygos sugeba padaryti tokį puikų įspūdį, kad būni linkusi jas vertinti aukščiausiais balais ir visiems rekomenduoti, bet labai greitai tas efektas išblėsta ir jokio pėdsako tie kūriniai nepalieka. Kai kurių knygų vertę suvoki tik vėliau, kai jos išlieka ilgam tavo atmintyje ir suvoki, kaip akivaizdžiai jos praplėtė tavo pasaulėvaizdį.

Tai va Rachel Cusk yra viena iš tų talentingųjų rašytojų, keičiančių gyvenimus. Nors padariau kvailą klaidą ir antrą trilogijos dalį perskaičiau jau po trečiosios, dėl nuoseklaus siužeto nebuvimo daug nepraradau. Ir būtent ties šia – antrąja dalimi – suvokiau, kaip gera ir kaip prasminga skaityti Cusk.

Net šiurpuliukai bėgioja, kaip taikliai ir jautriai ji geba išversti žmogaus vidų išorėn. Nors nėra pasakojama tradicinė istorija su įvadu, dėstymu ir pabaiga (o gal kaip tik dėl to), „Kontūrus„, „Tranzitą” ir „Kudos” gali skaityti kaip žurnalą, kaip intelektualius spragėsius – kada ir kurį puslapį beatsiversi, vis rasi kažką įdomaus ir/ar skatinančio susimąstyti. Na, jei norisi siužetinio romano, „Atsarginį pasaulį” nuoširdžiai rekomenduoju.

Tiek daug citatų išsirašiau, tiek daug rašytojos minčių norisi sugromuliuoti, įsisavinti kokiu nors būdu. Ypač akis atverianti įrašo pradžioje esanti mintis apie blogį – visą savaitgalį ir iki šiol apie ją mąstau. Vis bandant įminti blogio mįslę kol kas Cusk pateikė artimiausią ir taikliausią atsakymą.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.