Rabindranatas Tagorė: Lyrika

Mano geismų daug ir mano šauksmas graudulingas, tačiau tu visada gelbėjai mane, griežtai atsisakydamas juos įvykdyti, ir ši rūsti tavo malonė nuolatos brandino mano gyvenimą.

Kai nuo visų romanų dramų ir profesinės literatūros peripetijų norisi pasinerti į vasarišką atostogų nuotaiką, nėra nieko geriau nei jausminga poezija. Skaičiau šią mažą knygą Juodkrantės pajūryje ir Druskininkų pušynuose, ir tai, tikriausiai, kūriniui suteikė dar daugiau žavesio.

Mes nenuklystame nuo žodžių į amžiną tylėjimą; mes netiesiame rankų į tuštumą, siekdami nepasiekiamų dalykų.
Gana mums to, ką duodam ir ką gaunam.
Mes neišsunkėme džiaugsmo iki paskutinio lašo, kada ištrykšta skausmo vynas.
Ši mudviejų meilė paprasta kaip daina.

Nors Tagorė bengalų kalba rašė savo eilėraščius kruopščiai rimuodamas, jis pats juos į anglų kalbą išvertė laisvomis eilėmis, tokiu būdu jie išversti ir į lietuvių kalbą. Knygą sudaro keturios poezijos rinktinės, kurių kiekviena kalba apie skirtingą gyvenimo etapą – vaikystės prisiminimus, jaunystės meilę, darbus ir mintis viduriniame amžiuje bei gyvenimo prasmės apmąstymą prieš mirtį. Beje, už paskutiniąją rinktinę – „Gitandžali“ – poetas gavo Nobelio premiją.

„Iš kur aš atėjau, kur tu radai mane?“ – paklausė kūdikis savo motiną.
Jinai prispaudė kūdikį prie krūtinės ir jam pro ašaras šypsodama atsakė:
„Tu glūdėjai mano širdyje slapčiausiu troškimu, o mylimasis.
Tu buvai lėlėse, kuriom vaikystėje žaidžiau; ir kai kas rytmetį iš molio aš lipdydavau pavidalą savo dievaičio, tada aš kurdavau ir kurdavau iš naujo vis tave. <…>“

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.