Priklausomybė pieno kokteiliams

Tiu tiu tiu tiu tiuuu I‘m addicted to You.
Kaip būna nesvarumo būsena padėties erdvėje prasme, taip esu nesvarumo būsenoje laike. Arba jo nėra, arba jis sustojęs, arba plaukia kažkur šalia manęs. Bet tikrai neliečia mano gležnos būties. Vakar išvėmiau paskutinius jo likučius į kelis plastikinius maišelius. Šiandien toliau nuodijuosi kokteiliais.
Ir nebepasakok, kad sirgti yra blogai. Gal Tau blogai, man gerai. Savaitė kaip aš totally out, o pasaulis nesugriuvo. O aš šalia pasaulio. Ligos sekina kūną? Bet tada bent jauti, kad jį turi. Kada paskutinį kartą mąstei apie savo tulžį? Švelniai prašei jos likti viduje? Chi…
Poilsis nuo visko, kas vyksta, pasineriant į neįprastus pojūčius. Ir tas spengiantis svaigimas, kad laikas iš tikrųjų neegzistuoja. Ši būsena jungia mane su keliais mano gyvenimo taškais, kai aš irgi sirgau. Ir man aštuoneri, man dvidešimt, topolių pūkai prie močiutės namų, kalnų kvapas Kolorade, viskas sukasi ir aš esu ta pati, aš esu ten pat ir visada, ir kaip galėtum man įrodyt, kad mane skiria laikas nuo manęs?
Neįmanoma. Aš ta pati. Tokia pati. Laiko nėra. Yra įsikūnijęs Jis.