Prieš šimtą metų Tunguskoje

Vidurio Sibiro taigoje ties Akmenuotąja Tunguska 1908 m. birželio 30 dieną atsitiko kažkas, kas ir šiandien neduoda ramybės mokslininkams bei fantastikos mėgėjams. Plačiai paplitusi populiari hipotezė, jog tada ten nukrito meteoritas, tačiau šie dangaus kūnai būna sudaryti iš akmens arba geležies, todėl bet kokiu atveju smūgio į žemę metu turėtų subyrėti, o iki šiol nerasta nė vienos meteorito dalelės. Taipogi nėra tokiems susidūrimams būdingo išmušto kraterio.

Tą rytą prieš šimtą metų ugnies kamuolio sprogimas buvo matomas už septynių šimtų kilometrų, girdimas net už tūkstančio dviejų šimtų. Miškas buvo išguldytas daugiau nei trisdešimties kilometrų spinduliu, o epicentro vietoje medžiai liko stovėti, tik be šakų ir žievės. Gal Žemė tiesiog buvo susidūrusi su kosminių dulkių debesimi? Gal tai buvo kometa, kuri įkaito ir sprogo? Yra versijų, jog Tunguskoje nukrito ateivių iš kosmoso laivas, nes objekto skrydžio trajektorija prieš smūgį vis kito, lyg kažkas būtų jį vairavęs. O gal mūsų planetą kiauriai pervėrė miniatiūrinė juodoji skylė, išlėkdama kažkur Atlanto vandenyne? Mokslininkai taip pat kelia prielaidas, jog sprogimas Tunguskoje įvyko dėl požeminės vulkaninės veiklos, gigantiško kamuolinio žaibo arba akmeninio asteroido, o gal dėl gabalo antimaterijos, kurio antidalelės, susidūrusios su dalelėmis, susinaikino. Iš karto po įvykio niekas juo per daug nesidomėjo, nes tiek Rusija, tiek visa Europa kaupėsi Pirmajam pasauliniam, pirmoji mokslinė ekspedicija į katastrofos vietą buvo suorganizuota tik po devyniolikos metų. Gal todėl viskas taip mistifikuota.

Man patinka skaitinėti apie tokius dalykus, apsilankyti meteorito krateryje Saaremoj arba Velnio duobėj prie Aukštadvario, nes tai leidžia pajausti išorinio pasaulio didybę liekant vabaliuku. Visos problemos, grandioziniai gyvenimo planai, rūpestėliai ir džiaugsmai – pokšt kosminė dulkė, ir nebėra. Ironiška? Smagu. Žavus laikinumas.