Pradėk nuo savęs: šįkart apie santykių ekologiją

Šiuo metu (na, ne dabar, o vakarais prieš miegą) skaitau Harriet Goldhor Lerner knygą „Pykčio šokis”. Jos recenzijos nerašysiu, tiesiog noriu išdėstyti seniai žinomą, bet praktikoje retai naudojamą tiesą, apie kurią kalbama ir knygoje: nesame atsakingi už jokio kito žmogaus, kurio negalim pavadinti savimi, mintis, jausmus ir elgesį. Atrodo elementaru, bet kaip dažnai norisi priversti kitą priimti Tavo požiūrį, pakeisti kito elgesį, ir padaryti taip, kad jis jaustųsi taip, kaip, Tau atrodo, reiktų jaustis tokioje situacijoje.

Į bet kuriuos santykius mes ateinam su skirtingom patirtim, kurios formavosi skirtingose situacijose, todėl mes esame skirtingi, ir į pasaulį žiūrime, jaučiamės ir elgiamės taip, kaip manome, kad yra teisinga. Todėl dažniausiai bet koks bandymas pakeisti kitą žmogų sutinkamas pasipriešinimu ir baigiasi konfliktu. Nesvarbu, kokie Tavo motyvai – jie visada, mūsų nuomone, yra teigiami: „aš tik noriu, kad Tau būtų geriau” – jie yra TAVO motyvai, ir jei kitas žmogus nėra motyvuotas keistis, jis nesikeis. Net jei jis nuspręs, kad nori mąstyti, jaustis ir elgtis kitaip, per visą gyvenimą susiformavusios schemos trukdys ir stengsis išlaikyti status quo. Bet kokiu atveju viskas priklauso tik nuo kito žmogaus.

Ką daryti?

Santykių kūrimas yra itin sudėtingas procesas, tačiau jis priklauso nuo dviejų žmonių, ir jei kitas atsakingas už savo mintis-jausmus-elgesį, nereikia pamiršt, kad mes atsakome už savuosius. Protinga liautis beviltiškai tikėti, kad galime paveikti kitą, ir pradėti veikti save. Gali padėti pats paprasčiausias priminimas sau: „esame skirtingi”. Jei kitas nepadarė to, ko mes tikėjomės, jis nebūtinai turi kokių nors neigiamų nuostatų mūsų atžvilgiu ar nevertina santykių rimtai. Greičiausiai jis paprasčiausiai nemoka skaityti minčių ar neturi galių įžiūrėti veide lūkesčių. „Neigiamos nuostatos”, „santykių nevertinimas” – tai mūsų interpretacijos, kurios – labiausiai tikėtina – yra klaidingos. Ir būtent šioje vietoje mes galime vos šiek tiek pasukti varžtelį kiton pusėn, ir taip pakeisti santykius teigiama linkme.

Užtenka bent kiek įsigilinti į galimus kito elgesio motyvus, ir interpretuoti neutraliai (na, jis paprasčiausiai apie tai net nepagalvojo, bet tai nereiškia, kad nemyli!), ir kai galvoje nelieka neigiamų kaltinančių minčių, mes nesijaučiame blogai – neįvertinti, nemylimi, nesuprantami – tuomet ir elgiamės atitinkamai, neprovokuojame konflikto. Teigiamos mintys – malonūs jausmai – puikūs santykiai.

Pabandom pritaikyt sau 2008-taisiais?