PinkCity vestuvės: muzika

Kai man darė makiažą, žadėjo, kad nei ašaros, nei lietus jo nenuplaus. Iš prigimties esu jautri būtybė ir apsiverkti tikėjausi (lyg per „Duetus“ girdėjau, kad verkianti nuotaka – laiminga nuotaka?), bet visą dieną nieko panašaus neįvyko. Po visų sveikinimų, valgymų ir šokių atėjo eilė koncertui, ir kai jam pasibaigus muzikantai paklausė, kaip man patiko, neberadau savyje žodžių dėkingumui išreikšti ir visas jų muzikos sukeltas emocinis krūvis išsiliejo ašarų pliūpsniais! Esu iš tų žmonių, kuriems muzika arba yra, arba jos nėra; arba jos klausausi, arba negirdžiu. Skaitydama knygą visuomet išjungiu muziką, nes galiu koncentruotis tik arba į skaitymą, arba į klausymą; nepripažįstu tokio dalyko, kaip muzikinis fonas. Ir koncertuose, kai jaučiu, kad žmonės ant scenos nuoširdžiai atiduoda visą savo energiją, nesitveriu savam kaily, norėdama grąžinti jiems kažką iš savęs. Savo vestuvėse gi gavau dideliausią kalną tobulo muzikinio krūvio (laimės ašaros kaupiasi ir dabar, rašant), už kurį Lukui ir Tadui jausiu dėkingumą ilgai ilgai.

Po to mano apsiverkimo muzikantai pasakė, kad visas koncertas buvo įrašinėjamas, ėmiau nuoširdžiai šokinėti iš džiaugsmo (galvoju bus mano mėgstamiausias kompaktas!), bet iš to susijaudinimo netyčia buvo ištrauktas ne tas laidelis įrašo neišsaugojus… Vaikinai mane paguodė, kad gražiausi dalykai yra laikini ir neužfiksuojami jokiom technologijom. Visgi turiu keletą jų įrašų iš anksčiau, jei Tau būtų įdomu:

Past Present and No Future
Bad Replica of Jesus
Glass Asylum

Ar žinai Lietuvoje labiau iš proto varantį vokalą? O gal vis dar manai, kad geriau yra tradiciniai vestuvių muzikantai?

Daugiausia skambėjo Luko (vokalisto) kūrybos dainos, buvo ir keletas smagių koverių („Sweet Home Alabama“ priedainį plėšiau kartu visa gerkle smarkiai trypdama kojomis!). Kaip ir planuota, koncertas truko apie valandą – pusantros, paskui programą tęsė tie visi ilgiausių metų ir torto pjaustymai. Tuomet, sėdėdama saldaus stalo kambarėly kažkaip klausau klausau – už sienos kompu grojamai muzikai pritaria ne tik šokančiųjų vokalas, bet ir akustinė gitara. Pamažu prisijungė dar viena, kompas buvo nutildytas ir prasidėjo nerealiausias jam session‘as! Vieną vokalistą keitė kitas, gitaros ėjo per rankas, kažkas pasigriebė būgnelius, Lukas išsitraukė lūpinę armonikėlę, ir taip iki trijų – keturių ryto buvo šlovinama gyva muzika!

Visose draugų vestuvėse, kuriose iki šiol teko dalyvauti, buvo smagu, bet – neįsižeiskit, mielieji – man savose tikrai buvo linksmiausia! Ne tik dėl to, kad jos mano, bet apskritai visas vakarėlis taip žiauriai gerai pavyko, muzika kėlė šėlsmą ir nuotaikos sklandė kuo puikiausios!

Dar karčiuką už tai noriu padėkoti Lukui su Tadu, juos suvadybininkavusiam brolužiui bei prie programos spontaniškai prisijungusiems Artūrui su Donatu. Šlovė jums!