Pilnaties kūryba

Pilnatis kloja baltus spindulių kilimus ant mano kambario, ir jaučiuosi pati tokia pilna pilnatvės, kad sunku liautis kūrus, svajojus ir dėkojus.

Vengiu pastangų kategorizuoti ir dėlioti gyvenimą į dėžutes su pavadinimais, tačiau kartais tai daryti verta, kad galėtum sau įsivardinti dabartinę ir/ar pageidaujamą būseną. Pavyzdžiui, suvokiant, kad yra du būdai gyventi: išlikimo ir kūrybos.

Kai gyveni išlikimo būsenoje, pats gyvenimas, jame sutinkami žmonės, problemos ir rūpesčiai atrodo kaip priešai, su kuriais reikia kovoti ir kuriuos reikia įveikti. Natūralu, kad išlikimo instinkto vedami mes elgiamės vienareikšmiškai savanaudiškai, patiriame nuolatinį stresą, išeikvojame galybę energijos ir galiausiai išsenkame, tuo dar ir patvirtindami savo hipotezę, kad gyvenimas yra žiaurus ir negailestingas.

Tuo tarpu kai gyveni kūrybos būsenoje, viskas, rodos, klojasi lengvai, aiškiai, paprastai. Mes virpame nuo susijaudinimo dėl to, koks nuostabus yra gyvenimas, ir nesiliaujame dėkoti už galimybę jį kasdien ir kasnakt patirti. Jaučiamės pagavę tėkmę, esantys tėkmėje, harmoningoje vienovėje, kur visi sutinkami žmonės ir visi mums nutinkantys įvykiai – tai apdovanojančios pamokos.

Iliustracija – ne pilnaties nutvieksto kambario, o iš vakarykščio pasivaikščiojimo po mišką, kuris yra tarsi gyva kūrybos ir pilnatvės šventovė.