Pieniška alchemija

Kai aš alsuoju savo šiltą gležną būtį, mėtomis kvepiančias pėdas po savimi sukryžiavusi, kad apkaustai, kurie per dumblinas pelkes klampojo ir žvyrkelių dulkes per atviras poras savin kaip nektarą siurbė, purve užsirakinę liktų, man veriasi tūkstančiais žiedlapių paslaptis. Anokia čia paslaptis, tik užmirštas seniai dalykas, nuolat virpėjęs ant pažinimo atbrailos, gyvais kvėpsniais žadinęs nutraukti šydą, kvatodavęs slaptingomis pavakarėmis, kai nerasdamas sau vietos trumpas protas keliaudavo žvaigždiškus atstumus ir skrisdavo atgal šviesos greičiu, karštligiškai versdavo puslapius suplukęs, bet ieškojimai baigdavosi tik buka neviltimi. O juk tai buvo čia, giliau nei peraugusio graikinio riešuto impulsai, kaukolėje užkonservuoti, arčiau nei plazdantys apytakos ratai, subtiliau nei mirksnis tarp iškvėpimo ir įkvėpimo, tai visad buvo čia ir kantriai laukė atradimo.

Nes kreivas ir kampuotas, keistai neišsivystęs atrodo skrydis vienutėliu sparnu, ne skrydis net, sklendimu tiksliau būtų vadinti, bet esmės nekeičia – reikia antro, ir tik Tiesą sujungus su Meile, nuogus kaulėtus akmenis užtvindžius srūvančiais atjautos vandenimis aš stojuosi tiesi, su pilnu pulsuojančiu sąmoningumu atiduodu savo trapią būtį Tėkmei ir pati ja tampu, ramiai Visatos Nebūtin išspinduliuota.